Rabarbarų ramuliariozė (Ramularia rhei)
Rabarbarų ramuliariozė išplitusi Šiaurės Amerikoje, Danijoje, Švedijoje, Suomijoje, Vidurio ir rytų europoje. Mūsų respublikoje rabarbarai serga gana dažnai. Ant lapų iš abiejų pusių atsiranda apvalių įvairaus dydžio, 3—15 mm skersmens, rausvai rudų pakilusių, tamsiai raudonais pakraščiais dėmių. Vėliau tokių dėmių centras pašviesėja. Panašių dėmių gali atsirasti ir ant lapkočių. Dėmių paviršiuje, dažniausiai lapų apatinėje pusėje, susidaro vos įžiūrimos baltos arba šviesiai pilkos žemos apnašos iš ramuliarijos konidijakočių ir konidijų. Konidijakočiai į lapų paviršių prasiskverbia pro praplėštą epidermį arba žioteles. Jie yra 30—45 (70) x 3—4 mikro dydžio, bespalviai, statūs, nešakoti, išaugę puokštelėmis.
Konidijos 9,8—22,4 x 4,2—5,6 mikro dydžio, cilindriškos arba elipsiškos, bespalvės, apvaliais galais, vienaląstės ar su 1—2 pertvarėlėmis, sukibusios į grandinėles. Ligai išplitus, dėmės susilieja ir lapai pradeda džiūti, lapkočiai sukietėja. Sergantys augalai skursta. Rabarbarinė ramuliarija plinta konidijomis. Ant nudžiūvusių lapų gali susidaryti skleročiai. 2iemoja ligos sukėlėjas dirvoje su sirgusių augalų liekanomis.
Apsaugos priemonės. Vasaros pabaigoje, nuėmus derlių, jei nenupjaunami visi lapai, būtinai reikia pašalinti dėmėtus. Apie augalus supurenti dirvą. Nedidelius rabarbarų plotus naudinga patręšti medžių pelenais. Kitų metų derliaus apsaugai rudenį galima panaudoti ir vieną iš nurodytų fungicidų. Vegetacijos metu ir vartojant lapkočius maistui, rabarbarų purkšti chemikalais negalima