Burokėlių rūdys (Uromyces betae)
Serga burokėliai, cukriniai ir pašariniai runkeliai. Lietuvoje rūdys labai išplitusios, bet skirtingais metais jų daromi nuostoliai nevienodi. Grybo vystymąsi skatina šilti ir drėgni orai.
Ligos požymiai pastebimi gegužės—birželio mėn. ant daigų ir sėklojų jaunų lapų. Iš pradžių atsiranda geltonų apvalių arba netaisyklingos formos 2—6 mm skersmens iškilusių dėmių. Vėliau viršutinėje dėmių pusėje susidaro rusvos spalvos labai smulkūs taškeliai — spermogonės. Lapų apatinėje pusėje atsiranda gelsvų ecidžių grupės. Tačiau šios stadijos gamtoje retai pasitaiko. Vasarą abiejose lapų pusėse, dažnai ir ant lapkočių pradeda atsirasti gelsvai rudų iki 1 mm skersmens uredosporu , kurių vis daugėja. Uredosporos 22—35 x 18—26 mikro dydžio, rutuliškos arba ovalios, šviesiai gelsvos, su retaidygliukais. Sporas perneša vėjas, lietus ir vabzdžiai. Vėliau ant senesnių lapų susidaro tamsiai rudi arba beveik juodi teleutosorai. Jie dažniausiai išsidėsto ratu apie uredosorą. Teleutosporos 25—32 x 18—20 mikro dydžio, rutuliškos arba atvirkščiai kiaušiniškos, su šviesiai rusvu lygiu apvalkalėliu ir trumpu bespalviu koteliu.
Uredosoru ir teleutosorų vietose lapo epidermis plyšta, todėl lapai gelsta, vysta ir pirma laiko nudžiūsta, šakniavaisių derlius sumažėja.
Žiemoja teleutosporos sirgusių burokėlių liekanose ir ant šakniavaisių bei sėklų paviršiaus.
Apsaugos priemonės. Rudenį arba pavasarį prieš sodinimą beicuoti pasodams skirtus šakniavaisius, o prieš sėją sėklą. Ligotus sekiojus purkšti vienu iš nurodytų fungicidų.