Krienų ramuliariozė (Ramularia armoraciae)
Krienų plantacijose ramuliariozė pasitaiko neretai. Tose šalyse, kur krienai auginami dideliuose plotuose (Vakarų Europoje, Šiaurės Amerikoje), ji laikoma viena iš žalingesnių ligų. Lietuvoje ramuliariozė išplitusi ten, kur daugiau augalų auga vienoje vietoje. Krieninė ramuliarija, be krienų, dar gali parazituoti vaistinį rėžiukaitį (Cochlearia otficinalis L.). Kai kurie autoriai teigia, kad šis grybas puola ir dirvinį ridiką (Raphanus raphanistrum L.). Ligos požymiai matomi ant lapų. Tai dažniausiai apskritos 2—3 mm skersmens dėmės. Jeigu greta esančios dėmės susilieja, jos pasidaro netaisyklingos formos. Iš pradžių dėmės būna rudos, vėliau jų centras šviesėja, pasidaro beveik baltas, o pakraščiuose išlieka siauras tamsiai rudas apvadas. Kai kada dėmių vietose audiniai iškrinta, ir lapai pasidaro skylėti. Ligoti lapai pradeda džiūti, šaknys silpsta, jų derlingumas sumažėja. Dėmių centras apatinėje lapų pusėje būna aptrauktas nešvariai baltomis apnašomis, kurias sudaro pro žioteles prasiskverbusių konidijakočių puokštės. Konidijakočiai tiesūs, vienaląsčiai, 40—50 mikronų ilgio ir 2,5—3,0 mikronų storio. Jų galuose išauga bespalvės bukais galais 15—27 x 3—5 mikronų dydžio vienaląstės arba dviląstės cilindriškos konidijos. Platina konidijas vėjas ir lietaus lašai. Žiemoja sukėlėjas dirvoje su lapų liekanomis.
Apsaugos priemonės. Mūsų respublikoje ši liga dar nelabai žalinga, nes krienų plantacijų labai nedaug tėra, todėl specialios apsaugos priemonės netaikytinos. Svarbu tinkama agrotechnika, Ten, kur krienų plotai didesni, pastebėjus šios ligos požymius, rudenį nupjauti ir sukompostuoti jų lapus. Svarbu, kad kuo mažiau ligotų lapų liktų žiemoti dirvos paviršiuje.