Kryžmažiedžių miltligė

Miltligė dažniausiai serga griežčiai ir ropės, daug rečiau kopūstai, ridikėliai, ridikai. Ant laukinių kryžmažiedžių augalų ši grybo forma nepasitaiko. Miltligė smarkiai gali išplisti sausą šiltą saulėtą vasarą. Ligos apimti lapai, lapkočiai, o sėklojų ir stiebai bei ankštaros vietomis arba ištisai apsitraukia balta grybienos valktimi, kuri vėliau pasidaro šviesiai rusvos spalvos. Nors ji būna ant lapų abiejų pusių, bet daug ryškesnė ant viršutinės. Dėl sutrikusios asimiliacijos ligotų augalų lapai džiūsta, todėl griežčių bei ropių šakniavaisiai būna smulkūs, o sekiojai skursta, išaugina menkas sėklas arba jų visai nebūna.
Augalų paviršiuje esanti valktis sudaryta iš hifų ir bespalvių ovalių vienaląsčių grandinėlėmis sukibusių konidijų. Ant griežčių jos būna 38 x 16 mikronų dydžio, ant ropių 38—43 x 14—17 mikronų, o ant kopūstų 30—36 x 10—18 mikronų dydžio.
Vėliau valktyje atsiranda juodų rutuliškų retai išsidėsčiusių 70—103 mikronų skersmens su bespalvėmis tiesiomis fulkromis vaisiakūnių — kleistotecių. Kiekviename vaisiakūnyje būna po 4—6 kriaušės formos 65—75 x 30—35 mikr0nų dydžio aukšlius, o aukšliuose — po 4—6 bespalves vienaląstes elipsiškas 21—25 x 10—12 mikronų dydžio aukšliaspores. Paprastasis miltenis žiemoja paprastai su augalų liekanomis dirvoje.
Apsaugos priemonės. Beicuoti sėklas. Kuo anksčiau sėti arba sodinti kryžmažiedes daržoves. Vegetacijos metu pastebėjus miltligės požymių, sekiojus purkšti fungicidais. Pakartotinai purkšti kas dvi savaitės. Nuėmus derlių, giliai užarti liekanas. Laikytis sėjomainos. Neauginti greta griežčių, ropių, kopūstų, ridikų ir ridikėlių.

-

Leave a Reply

Taip pat skaitykite: