Pupelių kekerinis puvinys (Botrytis cinerea)
Šis grybas yra labai plačios specializacijos, gali parazituoti įvairiausius augalus vegetacijos metu ir saugyklose laikomas daržoves. Daug žalos jis padaro ir mūsų respublikoje. Nuo kekerinio puvinio pupelės smarkiau nukenčia vėsiomis lietingomis vasaromis, ypač tankūs pasėliai, taip pat vėjo blogai perpučiamose vietose, antroje vasaros pusėje ir blogai vėdinamose saugyklose laikomos per drėgnos sėklos.
Pilkasis kekeras gali pūdyti visas antžemines augalų dalis. Ant puvinio apimtų lapų atsiranda šviesiai rusvų įvairaus dydžio gyslomis apribotų dėmių, ant ankščių užkrėstose vietose — pavandenijusių dėmių, kurios susilieja ir gali apimti visą ankštį ar bent didelę jos dalį. Pūvančių ankščių, lapų ir stiebų paviršiuje susidaro pilkšvos dulkingos grybo konidijakočių apnašos. Ypač vešlios jos būna ant ankščių. Baigdamos pūti ankštys susitraukia ir deformuojasi.
Pilkojo kekero konidijakočiai viršūnėje esti išsišakoję. Konidijos ovalios, 7,0—13,5 x 6,0—10,5 mikro dydžio vienaląstės, pilkšvos, lengvai atsiskiriančios nuo konidijakočių. Jas platina oro srovės ir lietus. Jau supuvusių augalų dalių paviršiuje pilkasis kekeras sudaro smulkius juodus kūnelius — skleročius, kurie peržiemoja augalų liekanose, su sėkla ir dirvoje.
Apsaugos priemonės. Pupelėms parinkti neužpavėsintas, gerai vėjo perpučiamas vietas. Sėti gerai išvalytą, beicuotą sėklą. Vengti tankių pasėlių ir per gausiai netręšti. Nuėmus derlių, pašalinti augalų liekanas, giliai suarti dirvą. Vengti pupelėms priešsėlio, kuriame buvo sergančių kekeriniu puviniu augalų, nes dirvoje likę ligos sukėlėjo skleročiai peržiemoja.