Pupinis amaras (Aphis Fabae)
Šis kenkėjas dažniausiai pažeidžia runkelius, burokėlius, špinatus bei jų sekiojus, taip pat pupas. Gyvena jis ir ant piktžolių: dilgėlių, usnių. Iščiulpti burokėlių lapai susiraukšlėja, pažeisti augalai skursta, suserga suodlige. Sėklojų butonai ir žiedai nubyra, stiebai iškrypsta. Be tiesioginės žalos, pupiniai amarai pavojingi ir kaip virusinių ligų platintojai. Gali kenkti jie ir šiltadaržiuose. Suaugę amarai būna apie 2,4 mm ilgio, juosvi ar tamsiai rudi, kartais žalsvo atspalvio, besparniai ir sparnuoti. Jų antenos trumpesnės už kūną. Pilvelio 1—7 tergitų pakraščiuose visuomet yra gumburėliai. Nimfų pilvelio šonai išmarginti baltėmis vaškinėmis dėmelėmis, lervos žalios.
Pavasarį pupinis amaras gyvena kolonijomis ant sumedėjusių augalų: ožekšnių, rečiau putinų ar jazminų. Suaugėliai siurbia lapų sultis. Vasaros pradžioje sparnuotos patelės migruoja ant žolinių augalų, kur veisiasi iki rudens. Pupinio amaro vystymosi ciklas vidutiniškai 8— 9 dienos, todėl per metus gali užaugti daugiau kaip 10 jo generacijų. Pavasarį ir vasarą šis kenkėjas veisiasi partenogenetiškai — patelės veda gyvas lervas. Rudeninė generacija esti dvilytė. Apvaisintos patelės rugsėjo mėn. skrenda ant ožekšnių ar kitų krūmų, kur ant šakučių deda pailgus juodus žvilgančius žiemojančius kiaušinius. Pavasarį, kai vidutinė oro temperatūra pakyla iki +7—9°C, iš kiaušinių pradeda ristis amarų lervos.Lietuvos pupinis amaras kenkia beveik kasmet. Kai kuriais metais jis būna labai gausus ir žalingas.
Apsaugos priemonės. Naikinti krūmus ir piktžoles. Pastebėjus pirmuosius amarų židinius, pasėlius purkšti afidicidais . Nevartoti maistui chemikalais apdorotų burokėlių lapų.