Žirninis amaras

Žirninis amaras (Acyrthosiphon pisum Harr.)

Kenkia žirniams, rečiau vikiams ir lęšiams. Pažeidžia ir ankštines žoles: dobilus, liucerną. Gyvena didelėmis kolonijomis ant lapų, ūglių viršūnių ir žiedų. Iščiulpti lapai susiraukšlėja, stiebai neauga, lieka žemi, vaisių užuomazgos nubyra. Be to, šis kenkėjas platina virusines augalų ligas.
Suaugę amarai iki 5,5 mm ilgio, žali, rečiau rusvai raudoni, besparniai ir sparnuoti. Jų kūnas kriaušės formos, antenos ilgesnės už kūną. Sifonai ilgi ir ploni, uodegėlė ne mažiau kaip 3 kartus storesnė už sifonus. Patinai besparniai. Lervos panašios į suaugėlius. Vasarą amarai dauginasi partenogenetiškai. Patelės gyvavedės.  Viena patelė atveda vidutiniškai 57—114 lervų. Vystymosi ciklas 8—20 dienų. Per metus mūsų respublikoje išsivysto ne mažiau kaip 4 generacijos. Pirmos generacijos amarai kenkia daugiametėms ankštinėms, o antros generacijos sparnuotos patelės perskrenda ant vienmečių augalų, kur jos veisiasi tol, kol audiniai pradeda medėti.
Žirninis amaras masiškai išplinta šiltomis ir ne per daug sausomis vasaromis. Jam nepalankus smarkus lietus, kuris nuplauna kenkėjus nuo augalų ir priplaka prie žemės. Rudenį sparnuotos patelės grįžta ant daugiamečių žolių, kur iš jų atvestų lervų išsivysto dvilytė populiacija. Apvaisintos šios populiacijos patelės deda žiemojančius kiaušinius. Jie yra pailgo ovalo formos, ką tik padėti melsvai žali, vėliau — juodi. Lervos pradeda ristis gegužės mėn. Žirninis amaras paplitęs visoje respublikoje.
Apsaugos priemonės. Laikytis sėjomainos. Sėti kuo anksčiau ir anksti bręstančias žirnių veisles. Pastebėjus pirmuosius amarų židinius iki žydėjimo, naikinti juos saifosu. Jeigu žali žirniai vartojami maistui arba konservuojami, pesticidais juos apdoroti draudžiama.

-

Leave a Reply

Taip pat skaitykite: