Žirnių septoriozė (Septoria pisi)
Augalų septoriozės yra labai dažnos ligos, nes Septoria gentis pasižymi rūšių gausumu. Neretai šios genties grybų sukeliamos augalų ligos pagal simptomus vadinamos šviesmargėmis.
Septoriozė labai išplitusi žirnių liga, žinoma ir mūsų respublikoje. Ligos sukėlėjas siauros specializacijos, parazituoja tik žirnius. Gali pažeisti bet kurias antžemines augalo dalis. Ryškiausi ligos požymiai būna ant lapų ir ankščių. Ant lapų iš abiejų pusių susidaro netaisyklingos pailgos, apribotos lapo gyslomis šviesiai rudos dėmės.
Viršutinėje lapo pusėje jose pakrikai išsidėsto grybo piknidžiai. Iš pradžių jie būna gelsvai rudų, vėliau patamsėjančių- taškučių pavidalo. Konidijos bespalvės, cilindriškos, tiesios, 30—40 x 3,0—3,3 mikro dydžio, padalytos 1—2 skersinėmis pertvarėlėmis. Panašiai dėmėtos būna ir ankštys. Dėmių vietose ligos sukėlėjo grybiena patenka ir į besivystančias sėklas. Pažeistos sėklos būna nusėtos neryškiai rudomis dėmėmis. Sukėlėjas žiemoja sirgusių augalų liekanose ir apkrėstose sėklose.
Žirnių septoriozė, pagal makroskopinius požymius turi nemaža panašumo į askochitozę. Tačiau yra ir pakankamai skirtumų, todėl šias abi ligas galima atskirti. Ant sergančių askochitozę žirnių jau iš pat pradžių atsiranda ryškiau atsiribojusių, “dažniausiai su tamsesniu apvadu dėmių. Tuo tarpu septoriozė sergančių žirnių dėmėtumas iš pradžių būna neryškus. Pro mikroskopą šios abi ligos lengvai atskiriamos pagal piknidėspores.
Apsaugos priemonės. Sėti sveiko pasėlio, beicuotas sėklas. Pastebėjus ligos požymių sėkliniuose pasėliuose, augalus purkšti fungicidu. Rudenį giliai užarti augalų liekanas.