Žirnių netikroji miltligė (Peronospora pisi Syd.)
Žirninė peronospora prisitaikiusi parazituoti žirnius. Ji išplitusi visur, kur tik ši kultūra auginama. Nuo netikrosios miltligės žirniai labiau nukenčia vėsaus, drėgno klimato zonose. Nereta ji ir mūsų respublikoje. Žirniai gali sirgti bet kurioje vystymosi fazėje. Susirgę daigai nudžiūsta, o jeigu ir išlieka, tai silpnai auga, būna su pageltusiais lapais ir užaugę menkai dera arba visiškai nedera. Vėliau apsikrėtusių žirnių kiek smarkiau nukenčia augančių dalių lapai ir ankštys, kuriose sėklos jeigu ir susidaro, tai būna nepakankamai išsivysčiusios, smulkios, apkrėstos.
Ant sergančių žirnių lapų iš pradžių atsiranda gelsvų neryškiai atsiskiriančių nuo sveikų augalo audinių dėmių, kurios gali susilieti ir apimti visą lapą, taip pat prielapius. Neilgai trukus dėmių vietose lapalakštis paruduoja ir nudžiūsta. Tokiu būdu gali nudžiūti visas lapas arba tik atskiros lapalakščio dalelės. Apatinėje lapo pusėje pro žioteles išauga ligos sukėlėjo dichotomiškai šakoti vienaląsčiai konidijakočiai. Jie sudaro vos įžiūrimas pilkšvai violetines apnašas. Konidijos vienaląstės, elipsiškos, 17—28 x 15—23 n dydžio.
Sirgusių augalų lapuose susidaro rutuliškos 26—43 mikro dydžio žirninės peronosporos lytinės sporos — oosporos. Manoma, kad šios sporos gali susidaryti ir apsikrėtusių sėklų luobelėje. Iš peržiemojusių oosporų išauga konidijakočiai su konidijomis, kuriomis ligos sukėlėjas ir plinta.
Apsaugos priemonės. Sėti sveiko pasėlio, beicuotas sėklas. Pastebėjus sėkliniame pasėlyje apkrėstų augalų, purkšti fungicidais. Nuėmus derlių, pašalinti augalų liekanas ir giliai suarti dirvą.