Žirnių miltligė (Erysiphe pisi)
Žirninis miltenis parazituoja žirnius, dobilus, lubinus, liucerną, vikius, lęšiukus. Ant skirtingų ankštinių augalų žirninis miltenis sudaro šiek tiek morfologiškai skirtingus kleistotecius ir sporas. Remiantis tuo, taip pat skirtingais augalais maitintojais šios grybo rūšies, kaip ir daugumos kitų miltgrybių, išskirtos atskiros formos. Žirnių miltligė ir mūsų respublikoje yra dažna liga. Didžiausios žalos ji padaro daržuose.
Miltligė pažeidžia lapus, rečiau stiebus, ankštis. Sergančios augalo dalies paviršiuje susidaro balta voratinkliška grybiena. Tai konidijakočiai ir besidriekiantys hifai, įleidžiantys į augalo maitintojo epidermio ląsteles haustorijas, kuriomis ima maisto medžiagas. Konidijos vienaląstės, bespalvės, elipsiškos, 31—38 x 17—21 mikro dydžio. Augalo paviršiuje sendami hifai sudaro pilkšvą grybienos plėvelę, iš kurios susidaro smulkūs tamsūs kūneliai— kleistoteciai. Juose būna 3—10 aukšlių su bespalvėmis 22—27 x 13—16 mikro dydžio aukšliasporėmis, kurių dažniausiai būna po 6. Kleistoteciuose peržiemojusios aukšliasporės subręsta ir, patekusios ant ankštinių augalų, juos apkrečia. Vėliau žirninis miltenis plinta vis naujai susidarančiomis konidijomis. Nuo miltligės labiau nukenčia vešliau augantys augalai, be to, šiltomis sausomis vasaromis, jeigu ilgiau būna apvytę. Tokių augalų atsparumas miltligei sumažėja — jie lengviau apsikrečia. Tuo tarpu grybo sporos tiesiogiai saulės apšviestose vietose net greičiau sudygsta, nors drėgmės ir nedaug.
Apsaugos priemonės. Rudenį giliai užarti augalų liekanas. Vengti per tankių, vešlių pasėlių. Spėjant, kad liga gali labiau išplisti, sėklinius žirnius reikia apipurkšti fungicidais.