Žirnių sklerotinis puvinys (Sclerotinia sclerotiorum)
Ši labai plačiai išplitusi liga mūsų respublikoje žirniams žymesnės žalos nepadaro. Jos sukėlėjas puola įvairiausius augalus vegetacijos metu ir saugyklose. Jau ant suaugusių žirnių ankščių arba stiebų puvinio apimtose vietose susidaro balta, į vatą panaši grybiena. Jeigu pažeidžiamas stiebas, virš esanti augalo dalis nudžiūsta. Sendama grybiena subliūkšta, nes iš jos formuojasi skleročiai. Tai smulkūs, kol jauni beveik balti, senstant pajuostantys kūneliai. Jeigu sergančiose ankštyse sėklos ir susidaro, tai pūdamos jos virsta skleročiais. Grybienos vešlumas priklauso nuo pūvančios augalo dalies stambumo ir aplinkos drėgmės. Ant stambių augalo dalių susidaro vešlesnė grybiena ir stambesni skleročiai. Paprastoji sklerotinija augalų vegetacijos metu plinta atitrūkstančiais grybienos (hifų) gabalėliais. Ligos sukėlėjas greičiau plinta ir apkrečia augalus lietingu, vėjuotu,
vėsoku oru. Ji gali plisti augale ir net patekti į sėklas, nesudarydama sergančio augalo išorėje grybienos. Tokių augalų lapai gelsta ir palaipsniui vysta, patys augalai nudžiūsta. Šią ligos formą nustatyti gana sunku. Ligos sukėlėjo skleročiai žiemoja dirvoje, saugyklose ir kitur. Peržiemoję jie sudygsta, ir susidaro vegetatyvinė grybiena, kurios gabalėliais paprastoji sklerotinija plinta ir apkrečia augalus. Tik labai retai iš peržiemojusių skleročių išauga apoteciai. Jie būna taurelės formos, 4—8 mm skersmens, šviesiai rudi. Aukšliasporės elipsiškos, bespalvės, 9—13 x 4,0—6,5 mikro dydžio.
Apsaugos priemonės. Sėti išvalytą, beicuotą sėklą. Vengti sirgusio sklerotiniu puviniu priešsėlio. Rudenį giliai užarti augalų liekanas.