Svogūnų rūdys

Svogūnų rūdys (Puccinia allii)

Nuo rūdžių daugiausia nukenčia žieminiai svogūnai ir tuščialaiškiai bei laiškiniai česnakai, porai. Ant pažeistų, pageltusių svogūnų laiškų atsiranda įvairių spalvų sporų telkinių: pavasarį oranžinės ecidės su ecidiosporomis, vasarą — rausvai geltoni apskriti arba pailgi uredosorai. Vėliau uredosorai plyšta ir pro susidariusį plyšelį išbyra sporos. Rudeniop susidaro apskriti arba pailgi, gana dideli, iki 0,5 mm ilgio, švino pilkumo epidermiu pridengti teleutosorai.
Svogūninės rudės uredosporos rusvai gelsvos, rutuliškos arba elipsiškos, 18—32 x 18—24 mikronų dydžio. Teleutosporos rudos, 32—80 x 17—25 mikronų dydžio, dažniausiai dviląstės, tamsiu storu lygiu apvalkalėliu ir bespalviu trumpu, bet patvariu koteliu. Nurudiję svogūnų laiškai pirma laiko pagelsta, todėl derlius sumažėja. Be minėto grybo, svogūnų rūdis gali sukelti Puccinia porri, kurio uredosporos gelsvai rusvos, 28—32 x 21—28 mikronų dydžio, apskritos arba elipsiškos, vienaląstės, smulkiai karpotu apvalkalėliu, teleutosporos rusvos, dažniausiai vienaląstės, 29—42 x 15—17 mikronų dydžio,
kriaušės formos, su tamsiu storu lygiu apvalkalėliu ir bespalviu lengvai nutrūkstančiu koteliu. Kartais teleutosporos esti 38—49 x 17—24 mikronų dydžio, dviląstės, ties pertvarėle įsmaugtos. Teleutosorai dar ilgesni, iki 2 mm.
Apsaugos priemonės. Kur svogūninės rūdys labai plinta, naikinti surūdijusius laiškus, purkšti svogūnus vienu iš nurodytų fungicidų. Nevartoti maistui nupurkštų chemikalais svogūnų laiškų. Ropeles galima vartoti, praėjus ne mažiau kaip 15—20 dienų nuo paskutinio purškimo.

-

Leave a Reply