Svogūnų kekerinis puvinys (Botrytis allii)
Serga svogūnai ir česnakai. Tai žalingiausia ir labiausiai išplitusi svogūnų liga. Mūsų respublikoje kekerinis puvinys labai plinta saugyklose, kur supūva daug ropelių. Jeigu brendimo metu nepalankus oras, svogūnai užsikrečia dar lauke per lapus, iš kurių grybiena patenka į ropeles. Iš pradžių ant svogūnų atsiranda įdubusių dėmių, vėliau suminkštėja kaklelis. Jį paspaudus, bėga nemalonaus kvapo gelsvas skystis. Saugyklose liga progresuoja toliau. Ropelės apsitraukia pilkomis, pelenų atspalvio puriomis apnašomis, sudarytomis iš konidijakočių ir konidijų. Ant konidijakočių viršūnėlių kekėmis išsidėsto konidijos. Jos būna bespalvės, vienaląstės, su trumpu snapeliu, ovalios arba kiaušiniškos, 7,5—15 x 5—8,7 mikronų dydžio. Kekerinis puvinys smarkiai plinta antroje žiemos pusėje šiltose drėgnose patalpose. Optimali temperatūra sukėlėjui yra +15—20 °C, nors gali vystytis ir +3—33 °C temperatūroje. Pūvantys svogūnai suminkštėja, atrodo lyg virti ir skleidžia nemalonų kvapą. Vėliau ant tokių ropelių arba tarp lukštų susidaro juodi netaisyklingos formos 1—5 mm skersmens skleročiai (d). Svogūnai džiūsta, traukiasi, lieka tik lukštai (mumijos). Lietingais metais gali sirgti ir svogūnų sekiojai. Ant žiedkočių ir žiedynų atsiranda tamsiai pilkų apnašų. Sėklos blogai bręsta, jų daigumas mažėja. Ligai atsparesnės anksti bręstančios ir rausvo, violetinio ar kitokio tamsesnio pigmento turinčios svogūnų veisles.
Apsaugos priemonės. Saugyklose laikomus svogūnus dažnai tikrinti ir pūvančius pašalinti. Prieš sodinant termiškai ar chemiškai išdezinfekuoti ropeles.