Salierų septoriozė (Septoria apii)
Ant lapų, lapkočių ir sėklojų stiebų atsiranda nedidelių, 1—3 mm skersmens, netaisyklingų blyškesnių dėmių. Jos palaipsniui didėja (iki 3—10 mm skersmens), pasidaro pilkšvai rusvos ar rausvai rudos, kiek vėliau pašviesėja, jų centras darosi pilkšvas arba nešvariai baltas, aplink dėmes atsiranda tamsus siauras apvadas. Dėmėse iš abiejų lapų pusių pasirodo tamsūs 90—150 mikro skersmens taškeliai — piknidžiai. Jų viršūnėje atsidaro siaura, iki 40 mikro pločio, angelė. Vaisiakūniuose subręsta bespalvės 30—50 x 1,5—2,0 mikro dydžio adatėlių formos tiesios arba šiek tiek lenktos piknosporos, dažniausiai padalytos 3—4 skersinėmis pertvarėlėmis.
Septoriozės dėmės apima vis naujus ir naujus lapus, šie gelsta ir džiūsta, derlius mažėja. Vasaros pabaigoje liga pereina ant lapkočių, sėklojų stiebų bei sėklų. Ant stiebų dėmės rudos, pailgos, su juodais piknidžiais. Optimali temperatūra grybui vystytis +27 °C.
Be minėto grybo, salierų septoriozę gali sukelti Septoria apii-graveolentis Dorogin. Susidaro neryškios balzganos, vėliau pilkėjančios smulkios, 1—3 mm skersmens, dėmelės.
Vegetacijos metu ligos sukėlėjai plinta piknosporomis. Sporas platina vėjas, lietus, gali pernešti dirbantieji. Žiemoja abu septoriozės sukėlėjai dirvoje su pirmamečių augalų ir sėklojų liekanomis.
Apsaugos priemonės. Sėklas sėti tik iš sveiko pasėlio arba išlaikytas ne mažiau kaip 3 metus. Galima jas dezinfekuoti šiluminiu arba cheminiu būdu. Sekiojus purkšti vienu iš nurodytų fungicidų.