Salierų netikroji miltligė (Plasmopara nivea)
Serga salierai, petražolės, morkos, krapai, pankoliai, pastarnokai, kalendros, skudučiai, ožiažolės, garšvos ir kiti augalai visoje Europoje.
Morkinė plasmopara dažniausiai puola lapus, bet palankiomis sąlygomis ligos požymių atsiranda ant žydinčių ūglių, užsikrečia sėklos.
Viršutinėje lapų pusėje atsiranda netaisyklingos formos, neryškiais kontūrais, iš pradžių gelsvų, vėliau paruduojančių dėmių. Apatinėje lapų pusėje dėmės aptrauktos puriomis sniego baltumo apnašomis iš konidijakočių ir konidijų. Vėliau apnašos patamsėja, pasidaro rusvos. Konidijakočiai šakoti, sustorėjusiu pagrindu, 90—250 x 5—9 mikro dydžio. Antrinės šakutės trumpos, dantelių pavidalo. Konidijos rutuliškos arba ovalios, vienaląstės, 19—32 x 12—26 mikro dydžio. Iš konidijų išeina arba zoosporos, arba visa plazma. Plazma apsitraukia membrana. Vėliau iš jos ir iš zoosporų išauga hitai,-kurie įauga į augalo maitintojo audinius ir ten greitai išsišakoja į grybieną. Vegetacijos metu gali išaugti kelios konidijų kartos ir liga labai greitai išplisti.
Stipriau pažeisti lapai nudžiūsta, šaknų derlius sumažėja.
Optimali temperatūra morkinei plasmoparai vystytis +15—20 °C.
Rudenį lapų audiniuose susidaro rutuliškos, 50—60 mikro skersmens, geltonos oogonės, o jose po vieną 30 – 40 mikro skersmens
oosporą. Jos ir žiemoja. Manoma, kad gali peržiemoti ir grybiena.
Apsaugos priemonės. Auginti atsparias veisles. Sėklas imti tik iš sveiko pasėlio. Nesėti per tankiai, laiku retinti augalus. Gerai vėdinti šiltadaržius, saikingai laistyti salierus. Ligotus augalus išrauti ir pašalinti.