Rūgtis takažolė

Rūgtis takažolė

Vienmetis, 5-40 cm aukščio augalas. Stiebas silpnas, gulsčias, kartais stačias, bambliuotas, plikas, vagotas, gausiai šakotas. Lapai pailgai lancetiški arba plačiai elipsiški, buki arba nusmailėję, trumpakočiai. Jų pažastyse išsidėstę labai smulkūs balti arba rausvi žiedeliai. Pražysta gegužį ir žydi iki vėlyvo
rudens. Turi savitą kvapą. Vaisius-juodas riešutėlis.
Auga kiemuose ant takų, pakelėse, laukuose, mindžiojamose vietose, sudaro sąžalynus. Paplitęs visoje respublikoje.
Vaistams vartojama takažolės žolė. Ji raunama žydėjimo metu ir su šaknimis džiovinama pavėsyje pavartant. Išdžiūvusi turi likti su smulkiais žalsvais žiedeliais ir netrupančiais lapais, o stiebeliai sulenkus turi lūžti. Pageltusius, pajuodavusius augalus reikia išrinkti ir išmesti, o kitus supakuoti į maišelius.
Takažolė turi alkaloidų, C vitamino, rauginių medžiagų, K vitamino, dervų, skruzdžių, valerijono, acto ir kavos rūgščių. Šaknyse yra oksimetilantrachinomų.
Jau žiloje senovėje žmonės pastebėjo, kad nusilpę ar ligoti gyvuliai, ypač paukščiai, godžiai lesa šią žolę ir greitai ima taisytis. Atlikome savotiškus bandymus su paliegusiais viščiukais ir kalakučiukais. Takažolių, dilgėlių bei svogūnų laiškų mišiniu pavyko išgelbėti kone beviltiškus naminių paukščių jauniklius.
Mane mama vaikystėje girdydavo karštu takažolės bei kitokių žolių nuoviru su medumi ir pagydydavo nuo peršalimo ligų, inkstų ir šlapimo pūslės susirgimų.
Šių dienų oficialioji medicina rūgčio takažolės nuovirą ir antpilą rekomenduoja nuo ginekologinių susirgimų, kadangi jie stabdo kraujavimą iš gimdos, nuo šlapimo takų ligų ir kaip akmenis inkstuose, šlapimo pūslėje bei kanaluose tirpdančią priemonę.
Liaudies medicina šio augalo nuovirą siūlo gerti nuo inkstų akmenligės, skrandžio ir virškinimo trakto, kepenų ir tulžies susirgimų, galvos skausmo, hemorojaus, reumato, moteriškų ligų, peršalimo. Takažolę verda piene ir karštą arba šiltą nuovirą geria nuo mėšlungio, epilepsijos, vaikiško irzlumo. Šviežiu rūgčio takažolės ir varnalėšos šaknų arba beržo lapų nuoviru plauna galvą, kad gerai augtų ir neslinktų plaukai. Susmulkintą žolę deda ant įvairiausių žaizdų, pūlinių, opų, išbėrimų ir šunvočių.
-

Leave a Reply