Miltinė arkliauogė (meškauogė)
Viržinių šeimos daugiametis, visada žaliuojantis krūmokšnis. Jaunų šakelių ūgliai driekiasi žeme, įsišaknija trečiaisiais metais. Lapai standūs odiški, atvirkščiai kiaušiniški, kartais lancetiški, į apačią užsilenkiančiais kraštais. Jų viršutinė pusė tamsiai žalia, apatinė šviesesnė, su įdubusiomis tinkliškomis gyslomis. Žiedai po 3-12 susitelkę kekėse ant trumpų šakelių galų, daugiausia krūmo viduryje. Jų vainikėlis rausvas, kartais baltas, išsipūtęs, su atsilenkusia rausva atbraila. Vaisius – suplota raudona arba oranžinė blizganti uoga.
Žydi gegužės ir birželio mėnesį. Vaisiai prinoksta rugsėjį.
Auga sausuose šviesiuose pušynuose, viržynuose, degimvietėse.
Vaistams vartojami arkliauogės lapai. Jie skinami anksti pavasarį, pumpurams tik pradėjus sprogti, arba rudenį, prieš sunokstant uogoms. Atkertamos negiliai slypinčios šakos, paliekant ne mažiau kaip 1/3 augalo kero. Džiovinama pastogėje, o paskui lapai lengvai nukuliami, priemaišos išvalomos.
Arkliauogės lapuose yra flavonoidų, glikozidų, arbutino, rauginių medžiagų, galinės, ursulo, skruzdžių, elaginės rūgšties, C vitamino, eterinio aliejaus.
Tradicinė medicina arkliauogės (meškauogės) lapus rekomenduoja visų pirma nuo šlapimo pūslės, šlapimo takų, inkstų ligų bei pirminėje cukrinio diabeto stadijoje.
Liaudies medicinoje arkliauogės (meškauogės) smulkintų lapų nuovirai ir užpilai vartojami šlapimtakiams dezinfekuoti ir šlapimo išsiskyrimui skatinti sergant šlapimo pūslės uždegimu. Arkliauogės lapų nuovirti taip pat galima sumažinti dėl širdies ar inkstų ligų atsiradusius pabrinkimus, pasigydyti šlapimo takų akmenligę, cukrinį ir necukrinį diabetą, geltligę, cistitą.