Kartusis rūgtis
Rūgtinių šeimos vienmetis žolinis augalas.
Stiebas 20-70 cm aukščio, Šakotas, bambliuotas. Lapai pražanginiai, trumpakočiai, lancetiški, galuose pūkuotais galais. Žiedai maži, rožiniai arba balsvi, sudaro varpiškas kekes stiebo ir šaknų viršūnėlėse arba lapų pažastyse. Pražysta vidurvasarį ir žydi iki rugsėjo. Gausiai prinoksta rugsėjį.
Auga upių, ežerų, tvenkinių pakrantėse, šlapiuose pelkėtuose miškuose, laukuose ir pievose. Paplitęs visoje respublikoje. Vaistams vartojama žolė. Ji pjaunama 10 cm nuo žemės paviršiaus žydėjimo pradžioje. Džiovinama paskleidus plonu sluoksniu gerai vėdinamoje, nuo saulės apsaugotoje patalpoje.
Karčiojo rūgčio žolėje yra daug vitaminų, rauginių medžiagų, glikozidų, karotino, skruzdžių, valerijono ir acto rūgščių, mikroelementų. Šio vaistinio augalo preparatai stabdo kraujavimą iš hemorojinių mazgų ir gimdos, mažina skausmus, pagreitina kraujo krešumą, tonizuoja gimdos raumenis, ramina nervų sistemą.
Liaudies medicinoje karčiojo rūgčio žolės nuoviras vartojamas visų pirma kaip veiksmingiausia kraujavimą stabdanti priemonė, o šios žolės ekstraktas skatina gimdos susitraukimą. Vartojamas gydyti virškinimo trakto susirgimus ir žarnyno kraujavimus, hemorojų, išbėrimus, egzemą, šunvotes, diatezę. Šviežias susmulkintas kartusis rūgtis vartojamas nuo kojų prakaitavimo. Anksčiau šį augalą vartojo veterinarijoje-gydyti stambiųjų raguočių ir kitų naminių gyvulių odos susirgimus. Liaudies gydytojai karčiojo rūgčio arbatą ir sultis pataria gerti moterims nuo gausių gimdos kraujavimų. Nuoviru gydė įvairiausius pūlinius ir ilgai negyjančias žaizdas. Tačiau kartusis rūgtis nuodingas, ir su juo reikia elgtis atsargiai.