Pelėnai (Microtus)
Minta tik augaliniu maistu, tarp jų ir įvairiomis daržovėmis bei jų daigais. Pažeisti augalai dažniausiai būna ištisai nugraužti, vysta, aplink pelėnų lizdus susidaro plikos aikštelės. Lietuvoje žalingiausi yra paprastasis, arba pilkasis, pelėnas (Microtus arvalis Pall.) ir dirvinis pelėnas (M. agrestis L).
Paprastasis pelėnas 9—12 cm ilgio (c). Uodega trumpa, plaukuota. Ausys trumpos, pasislėpusios plaukuose. Snukis bukas. Nugara tamsiai pilka, kartais rusvo atspalvio. Minta jis įvairių augalų lapais, stiebeliais, požeminėmis dalimis, gyvena laukuose, pievose, neretai soduose. Vasarą rausia negilius ir nesudėtingus urvus su keletu 3,5 cm skersmens angų. Vienas lizdas paprastai turi 3 – 6 urvus. Kartais pelėnai negilius aklus urvus kasa tik todėl, kad pakeliui randa augalų šaknų ir požeminių stiebų, kuriuos jie sugraužia. Vėlai rudenį dalis pelėnų pereina į grūdų sandėlius, kluonus, daržovių rūsius, žemas laukų vietas. Paprastasis pelėnas palankiomis sąlygomis esti labai vislus. Laukuose jis veda 3—4 kartus po 5— 6 jauniklius, kluonuose ir kūgiuose dauginasi ištisus metus. Dirvinis pelėnas yra stambesnis už paprastąjį pelėną Jo kūnas tamsiai rudas 11,0—14,5 cm ilgio, uodega trumputė. Minta įvairiais žoliniais augalais. Veda 3—4 kartus po 7 jauniklius.
Apsaugos priemonės. Daržų pakraščiuose naikinti krūmus, rinkti akmenis. Rudenį giliai suarti dirvą. Iš šiltnamių, sandėlių ir teritorijos aplink juos šalinti augalų liekanas ir šiukšles. Patalpose užtaisyti landas. Pelėnus gaudyti spąstais, naikinti cheminiais ir biologiniais preparatais (žr. apsaugos priemones nuo pelių).