Vaistinė piliarožė

Vaistinė piliarožė

Dedešvinių šeimos daugiametis aukštas (iki 1 m) žolinis augalas. Šaknis stora, su piršto storumo šalutinėmis rusvai geltonomis šaknimis. Stiebas vienas arba jų keletas, stačias, pūkuotas, apačioje sumedėjęs, cilindriškas, su trumpomis į viršų kylančiomis šakutėmis, išaugančiomis iš lapų pažastų. Viršutinių lapų pažastyse ir stiebo viršūnėje išauga trumpos šakelės su švelniai rožinės spalvos 20-30 cm diametro žiedais. Žydi nuo liepos iki spalio. Reikėtų žinoti, kad liaudies medicinoje naudojamos tik toje vietovėje augančios vaistinės piliarožės rūšys. Lietuvoje savaime neauga, tačiau galima auginti kaip kultūrinį augalą.
Tradicinėje medicinoje vaistams naudoja tik piliarožės šaknis. Liaudies medicina pataria gydytis dar ir žiedais bei lapais. Šaknys kasamos anksti pavasarį arba vėlai rudenį. Iškasus apvytinama ore ir džiovinama šiltoje patalpoje arba džiovykloje. Žiedai ir lapai skinami per patį žydėjimą.
Tradicinė medicina piliarožės šaknį naudoja antpilo, nuoviro, ekstrakto, sirupo ir „Mukaltino“ tablečių pavidalu. Tai geras vaistas nuo uždegimų, aštraus ir lėtinio bronchito, sunkių kvėpavimo takų susirgimų, bronchinės astmos, plaučių uždegimo, laringito, ūmaus gastrito ir enterokolito, kosulio. Mūsų šeimoje dažniausiai gydydavosi vaistinės piliarožės lapais ir žiedais. Šaknų nuovirą naudodavo esant labai stipriems uždegimams, skrandžio ir žarnyno ligoms, viduriuojant su krauju, ginekologiniams susirgimams. Juo plaudavo akis.
-

Leave a Reply