Skėtinė širdažolė

Skėtinė širdažolė

Neaukštas gencijoninių šeimos dvimetis arba vienmetis augalas. Šaknis liemeninė, šakota. Stiebas keturbriaunis, plikas, dažniausiai vienas. Pamatiniai lapai susitelkę į skrotelę, pailgi arba kiaušiniški. Stiebiniai lapai priešiniai, bekočiai, lancetiški. Rausvas arba raudonas žiedynas sudaro skėtiškas šluoteles viršūnėje. Žiedyno žiedai visi tame pačiame aukštyje.
Žydi nuo liepos iki rugsėjo. Sėklos subręsta rugpjūčio mėnesį.
Paplitusi visoje Lietuvos teritorijoje. Auga pievose, dirvonuose, krūmuose, lapuočių ir mišrių miškų aikštelėse, tačiau negausiai.
Vaistams vartojama visa antžeminė skėtinės širdažolės dalis, kuri pjaunama žydėjimo pradžioje, kol nepradėję gelsti pamatiniai lapai. Džiovinama nedideliuose pundeliuose pavėsyje, gerai perpučiamoje vietoje.
Širdažolė yra labai seniai žinomas vaistinis augalas. Ji turi daug alkaloidų, C vitamino ir karotinoidų, eterinio aliejaus ir oleino rūgšties.
Tradicinėje medicinoje vartojama širdažolės antpilai, arbatos ir nuovirai. Jie žadina apetitą, aktyvina virškinimo liaukų sekreciją ir tulžies išsiskyrimą. Tinka gydyti gastritą (kai padidėjęs skrandžio sulčių rūgštingumas), dispepsiją. Gerina apetitą, reguliuoja virškinimą. Skėtinės širdažolės kaupiamas alkaloidas gencijaninas turi kirmėles varančių savybių.
Liaudies medicinoje širdažolė yra viena iš garbingiausių žolynų. Žinios apie ją mus pasiekia iš labai tolimos praeities. Žmonės širdažolę vadina šimtažiede, šimtamace, klynažole, drugžole, kentaurija ir vartoja daug plačiau negu tradicinėje medicinoje. Iš širdažolės gamina nuovirus, arbatas, spiritinius antpilus, kuriais gydo širdies, kraujotakos, peršalimo, kepenų ir tulžies takų ligas, gripą, karščiavimą, viduriavimą, moteriškas ir vyriškas ligas, kai blogas apetitas ir padidėjęs skrandžio sulčių rūgštingumas. Mišiniai su kitais vaistiniais augalais tinka sergant įvairiausiomis kepenų ir tulžies ligomis.
Mūsų šeimoje širdažolės (taip pat ir šviežių jos lapų) arbatomis, antpilais, nuovirais gydėsi širdies negalavimus. Širdažolės ir mišinio su kitais augalais arbatą gėrė nuo gastrito (kai padidėjęs skrandžio sulčių rūgštingumas), kai graužė rėmuo, nuo dizenterijos, viduriavimo, šlapimo nelaikymo, kirmėlių. Žolės nuoviras padeda sergant maliarija, karštine, gripu, kvėpavimo takų ligomis. Šviežią žolę arba jos lapus vartojo nuo bendro silpnumo, širdies nepakankamumo ir skausmų širdies srityje, žarnyno ir hemorojinio kraujavimo.

-

Leave a Reply