Miškinis pievagrybis

Miškinis pievagrybis

Kepurėlė 5-10 cm skersmens, jaunų vaisiakūnių verpetiška, senų iškili, kartais net horizontali, ruda, tamsiai ruda, palšai ruda, gelsvai ruda, plaušuota, žvynuota. Jaunų grybų lakšteliai pilkai rožinės, rausvos, senesnių rusvos, senų šokoladinės rudos spalvos, laisvi. Kotas 5-12 cm ilgio, lygus, į
pagrindą storėjantis, kartais su gumbeliu ir pilkšvu rinkių, baltas. Trama balta, perpjovus arba perlaužus paraudonuoja, po kurio laiko išblunka, malonaus skonio ir kvapo. Sporos juodai rudos.
agaricus silvaticus
Auga birželio – spalio mėnesiais spygliuočių miškuose, ypač eglynuose, pavieniui arba gupėmis. Lietuvoje paplitęs visur. Valgomas.
Maistui ir vaistams naudojamos šviežios ir džiovintos miškinio pievagrybio kepurėlės. Jos ruošiamos intensyvaus grybų augimo laikotarpiu.
Iš savo patirties galiu pasakyti, kad daugiausia maistinių ir gydomųjų savybių išlieka džiovintų grybų milteliuose. Jie laikomi sandariai uždengtuose stiklainiuose.
Cheminė sudėtis neištirta.
Miškinio pievagrybio milteliai ir šviežios kepurėlės naudojamos tik liaudies medicinoje. Tai veiksmingas antiuždegiminis vaistas sergant įvairiomis peršalimo ligomis. Turi baktericidinių savybių. Grybo milteliais barstomi pūliniai, žaizdos, įvairių odos grybelių pažeistos vietos.
-

Leave a Reply