Dirvinis pievagrybis

Dirvinis pievagrybis

Turi keletą giminingų atmainų. Kepurėlė 10-12 (25-30) cm skersmens, jaunų vaisiakūnių ovališka, senesnių iškili, senų horizontaliai iškili, su neryškiu gūbreliu, didelė, mėsinga. Iš pradžių ji būna ryškiai balta, lygi, vėliau gelsvo atspalvio, ypač vidurys. Paviršius apšepęs smulkiais plaušeliais, žvyneliais, paspaudus atsiranda gelsvos dėmės. Lakšteliai pilkšvi, gelsvai pilkšvi, senesnių grybų pilkai rožiniai, pilkai rudi, tankūs, neplatus, laisvi. Kotas 7-15 cm ilgio, 1-3 cm storio, baltas, senesnis gelsvas, lygus, kartais plaušuotas, vienodo storumo arba prie pagrindo šusterėjęs, tiesus arba kreivas, paspaudus pageisvėja, su baltu dvisluoksniu rinkių, kurio apatinė pusė raukšlėta. Trama balta, jaunų vaisiakūnių kieta, senų minkšta, perlaužus spalvos nesikeičia, malonaus anyžių kvapo, riešuto skonio, stora. Sporos purpuriškai rudos.
Auga birželio – spalio mėn. soduose, ganyklose, pievose, panamėse, parkuose, miško aikštelėse, mėgsta trąšią dirvą. Galima auginti žiemą dirbtiniu būdu. Dirvinis pievagrybis valgomas šviežias. Vaistams naudojamos šviežios kepurėlės ir džiovintų kepurėlių milteliai. Gydo skrandžio ir žarnyno opaligę, vidurių užkietėjimą, įvairias sunkiai gyjančias žaizdas, opas, nudegimus.
Džiovintų grybų milteliai po 1 arbatinį šaukštelį vartojami 3-4 kartus per dieną, užsigeriant šiltu pienu. Žaizdos, pūliniai, nudegimai, nušalimai barstomi grybų milteliais.
-

Leave a Reply