Morkinė musė (Psila rosae)
Kenkia morkoms, petražolėms, pastarnokams, rečiau salierams ir kitiems skėtinių šeimos augalams. Pažeisti augalai skursta, silpnai auga, jų lapai pasidaro violetinio atspalvio, paskui pagelsta ir nudžiūsta. Jaunų šakniavaisių viršūnėse, o stambesniuose šakniavaisiuose iki šerdies būna įsigraužusios musės lervos. Prapjovus pažeistą šakniavaisį, matomi ploni rudi pilni ekskrementų takai. Pažeisti šakniavaisiai būna kartūs ir nemalonaus kvapo, deformuojasi, atrodo lyg būtų persmaugti, jų išoriniai audiniai skersai sutrūkinėja, paviršiuje matomos įdubusios juodos dėmės. Laikomi saugyklose tokie šakniavaisiai greit supūva.
Tai 4—5 mm ilgio vabzdžiai. ‘Jų pilvelis kūgiškas, juodas, blizgantis, galva ir kojos kūgiškos, geltonos, sparnai sudėti horizontaliai, ilgesni už pilvelį, žalsvo atspalvio. Lervos apie 5—8 mm ilgio, cilindriškos, gelsvos, blizgančios, be galvos ir be kojų. Puparijai rudi, 4,5— 5,0 mm ilgio. Žiemoja puparijai žemėje, 6—15 mm gylyje, retkarčiais lervos saugyklose laikomuose šakniavaisiuose. Musės pradeda skraidyti gegužės antroje pusėje, žydint obelims ir šermukšniams. Jos mėgsta pavėsį ir drėgmę. Patelės kiaušinius deda vakarais ant drėgnos žemės šalia daigų, turinčių 2—3 tikruosius lapelius. Birželio antroje pusėje išsirita lervos, kurios kenkia apie 30 dienų, paskui dirvoje virsta lėliukėmis. Per metus išsivysto dvi generacijos. Antros generacijos lervos kenkia rugpjūčio—spalio mėn., iki derliaus nuėmimo.
Apsaugos priemonės. Laikytis sėjomainos. Rudenį giliai suarti dirvą. Morkas sėti kuo anksčiau, sausesnėse, atvirose vietose ir laiku retinti pasėlius. Naikinti piktžoles.