Ankštiniai augalai

Ankštiniai augalai, pirmiausia pupelės, yra vieni svarbiausių maistui vartojamų augalų. Lęšiai, kurių šiuolaikiniuose soduose beveik neimanoma aptikti, buvo auginami Senovės Egipte 3000 metu pr. Kristu. Pas mus kultūrinės pupelės pasirodė viduramžiais, nors Pietų Amerikos indenai pažinojo jas keliais tūkstantmečiais ankščiau. Manoma, kad žirniai atkeliavo į Vakarus iš Artimųjų Rytų, kur jie buvo žinomi nuo neatmenamų laikų.
Pupelės ir žirniai žmogaus mitybai svarbūs pirmiausia dėl to, kad juose yra daug baltymų ir angliavandenių. Tai, kad kilimines, vijoklines ir raudonžiedes pupeles maistui vartojamos tik virtos, priklauso ne tik nuo skonio: žaliose pupelese yra nuodingos medžiagos lazino, kuri dingsta tik pupeles išvirus. Tam tikrų bakterijų, kurios veisiasi šaknyse, veikiami ankštiniai augalai fiksuoja ore esantį azotą ir kaupia jį žemėje. Taigi ankštiniai augalai patys pasitręšia, todėl laikomi daug maistingųjų medžiagų
nereikalaujančiais augalais; per smarkiai patręšus azotinemis trąšomis, galima susilaukti net ir neigiamo rezultato, nes jos naikina šaknyse esančias bakterijas.
Kadangi sukauptas ir nesuvartotas azotas iš dirvos perduodamas po to augančioms daržovėms, tai tokie ankštiniai augalai, pavyzdžiui, dobilai, lubinai ir vikiai, yra vertingi todėl, kad tręšia ir gerina dirvą.
-

Leave a Reply

Taip pat skaitykite: