Pelkinis gailis
Viržinių šeimos daugiametis, žiemai nenumetantis lapų krūmas. Kvapas nemalonus, svaiginantis. Jaunos Šakelės rudos, plaukuotos, o senų šakelių žievė plikai ruda. Lapai lancetiški, odiški, blizgančiu paviršiumi. Žiedai balti, kartai rausvi, susitelkę į ilgus tankius skėčius. Vaisius – nusvirusi pailga daugiasėklė dėžutė.
Žydi nuo gegužės iki birželio. Auga pelkėtose vietose, pušynuose, durpynuose, aukštapelkėse. Paplitęs visoje Lietuvoje.
Vaistams vartojami gailio lapai ir jaunos šakelės, kurios pjaunamos subrendus vaisiams liepos-rugpjūčio mėnesį. Džiovinama pavėsyje, gerai vėdinamoje patalpoje.
Visose antžeminėse augalo dalyse yra pelėsio kvapą primenančio eterinio aliejaus. Lapuose yra askorbino, rauginių ir kitokių medžiagų.
Tradicinėje medicinoje pelkinio gailio lapų nuovirą vartoja kaip atsikosėjimą lengvinančią priemonę gydant viršutinių kvėpavimo takų susirgimus.
Liaudies medicinoje ir mūsų šeimoje pelkinio gailio nuoviras vartojamas nuo peršalimo, reumato, bronchito, astminio bronchito, kokliušo, spazminio enterokolito, odos ligų, podagros, slapiosios egzemos. Mišinys su kitais augalais – nuo įsisenėjusios bronchinės astmos. Be to, jis skatina šlapimo ir prakaito išsiskyrimą. Gailio lapų užpilas veikia narkotizuojančiai.
Jauni gailio ūgliai vartojami homeopatijoje sužeidimams, sumušimams gydyti, nuo kraujavimo. Gailių lapų milteliais naikinamos kandys, parazitai.
Gailis yra nuodingas augalas ir vartotinas tik gydytojui nurodžius.