Miškinė sidabražolė

Miškinė sidabražolė

Liaudyje dar yra vadinama vaisgina. Šakniastiebis beveik horizontalus, trumpas, sumedėjantis, rausvai rudas, su daugeliu plonų šakų. Stiebai keli, į viršūnę šakoti, pūkuoti. Pamatiniai lapai ilgakočiai, triskiaučiai arba penkiaskiaučiai, bekočiai, su dviem dideliais prielapiais. Lapeliai pleištiškai pailgi, viršūnėje stambiai dantyti, bekočiai. Žiedai geltoni, ant plonų ilgų kotelių.
Žydi nuo birželio iki rugpjūčio. Auga durpynuose, šlapiose ir drėgnose pievose, ganyklose, krūmuose, miškuose ir kirtimuose. Paplitusi visoje Lietuvoje.
Vaistams vartojami miškinės sidabražolės šakniastiebiai. Jie kasami rudenį, rugsėjį. Nuplautus ir apgenėtus juos reikia džiovinti gerai vėdinamoje patalpoje ar džiovykloje ne aukštesnėje kaip 60 laipsnių temperatūroje.
Šakniastiebiuose yra rauginių medžiagų, kristalinio esterio tormentolio, chinono ir elaginės rūgšties, flobafenų, vaško, dervų, krakmolo, mineralinių medžiagų.
Miškinės sidabražolės šakniastiebiai turi sutraukiančių, antiuždegiminių ir kraujavimą stabdančių savybių. Nuoviru skalaujama burnos ertmė, gerklė sergant faringitu, stomatitu. Juo galima gydyti ir odos uždegimą.
Liaudies medicinoje miškinė sidabražolė taikoma gydyti beveik visus virškinimo trakto negalavimus. Vaisginos šaknelės – pirmas vaistas po valerijono. Karštu jų nuoviru gydomi vidurių skausmai, viduriavimas, dizenterija. Šaltas nuoviras geriamas nuo plaučių, gimdos ir hemorojinio kraujavimo, nuo kepenų ir tulžies pūslės susirgimų, nuo podagros, reumatizmo, inkstų ir šlapimo takų uždegimo.
Išoriškai miškinės sidabražolės nuoviras vartojamas kaip antiuždegiminis ir žaizdas gydantis vaistas (kompresai, suvilgyti nuoviru, dedami ant šlapiuojančios egzemos, nušalusios, apdegusios odos), juo skalaujama gerklė, burnos ertmė, kai sergama angina, dantenų uždegimu, stomatitu. Pavilgai dedami ant spuoguotos, riebios, strazdanotos odos, jais gydoma riebioji seborėja.
Sidabražolės milteliais pabarstornos suskeldėjusios lūpos, rankos. Galima pasigaminti tepalą iš 10 g sidabražolės šaknies miltelių ir 200 g aliejaus. Tokį mišinį reikia 5-7 minutes pavirinti ant silpnos ugnies, po to supilti į stiklinį indą ir atvėsinti. Juo tepti suskirdusias rankas, kojas, lūpas ir kitus odos pažeidimus. Kai kurie liaudies medicinos žinovai tokį tepalą pataria gaminti su sviestu, tačiau iš savo praktikos galiu pasakyti, kad tepalas su augaliniu aliejum ilgiau išsilaiko ir gerai gydo.
-

Leave a Reply