Dygiosios slyvos

dygioji slyvaDygiosios slyvos auginamos ir valgomos jau labai seniai. Tai liudija ir archeologų radiniai.
Dygiosios slyvos pas mus nėra-labai paplitusios. Jų, dar kitaip vadinamų dygiosiomis kryklėmis, yra Nemuno šlaituose prie Jurbarko ir Vilkijos.
Tai tankus iki 5 m aukščio krūmas. Jau pats augalo pavadinimas sako, kad šakos apaugusios dygiais spygliais.
Šios slyvos pavasarį pražysta baltais žiedais, kuriuos gausiai lanko bitės. Jų vaisiai yra 2 cm dydžio, melsva ir juoda odele su apnašu. Paragavę tikrai nusivilsite: jie aitrūs, rūgštūs, o minkštimas sunkiai atsiskiria nuo kauliuko – tad ir kabo ant dygių šakelių iki vėlyvo rudens.
Dygiosios slyvos pakenčia sausrą, nors jos šviesomėgės, tačiau auga pavėsyje. Tinkamiausias dirvožemis – derlingas karbonatinis, bet gerai auga ir smėlėtoje dirvoje. Jos gerai dauginasi šaknų atžalomis arba rudenį kauliukai sėjami į lysvę. Prieš sėją užpilami vandeniu, kad į paviršių išplauktų nedaigūs. Jei kauliukai perdžiūvę, parą mirkomi vandenyje. Dygiųjų slyvų šaknų atžalos atskiriamos rudenį ir paauginamos medelyne.
Dygiosios slyvos turi ir gydomųjų savybių. Žiedų nuoviras pagerina medžiagų apykaitą ir virškinimą. Žievės nuoviras tinka kompresams nuo rožės. Lapų nuoviras ir vaisių sultys vartojamos, kai slenka plaukai.
-

Leave a Reply

Taip pat skaitykite: