Šeimininkė dažnai turi pažvelgti į savo sandėliuką ar spintą, kur laikomos uogienės, sultys, kiti konservai. Pastebėjus, kad pradeda gesti, dar galima juos
išgelbėti.
Pradėjus uogienei rūgti, skystis nupilamas į emaliuotą indą. Įberiama cukraus (1 litrui uogienės – 100-150 g), užvirinama, nugraibomos putos ir sudedama likusi uogienė. Verdama ant mažos ugnies, nugraibomos putos. Kai putų nebėra, uogienė supilama į švarius indus.
Uogienė, marmeladai ir košės dažnai apipelija. Mažas pelėsiukas švariu šaukštu atsargiai nuimamas. Indo pakraščiai nuvalomi marlės ar drobės gabaliuku, suvilgytu salicilo spiritu.
Kai pelėsis išplitęs didesnėje paviršiaus dalyje, tada, jį pašalinus, dar nuimamas mažas sluoksnelis uogienės. Indo pakraščiai nuvalomi, paviršiuje uždedamas pergamentinio popieriaus skritulėlis, sudrėkintas salicilo spiritu, ir aprišama nauja plėvele arba celofanu.
Dažniausiai susicukruoja ilgai virtos ir visai nevirtos uogienės. Į susicukravusią uogienę įpilama truputį vandens (1 litrui uogienės – 100-200 g vandens) ir pervirinama.