Katalikų šventė, švenčiama 50-ąją dieną po Velykų, kai minimas šv. Dvasios nužengimas ant apaštalų bei Bažnyčios kūrimo užbaigimas ir jos viešojo veikimo pradžia. Pats Šventosios Dvasios nusileidimas ugnies liežuvio pavidalu ant apaštalų, suteikęs jiems galią kalbėti visomis kalbomis, pranašauti, gydyti, aprašytas Apaštalų darbų knygoje. IV a.
Bažnyčia patvirtino Sekminių dogmą ir šventę. Sekminės yra trečia (greta Kalėdų ir Velykų) didžioji katalikų šventė, turinti oktavą, t. y. apeigos tęsiasi 8 dienas. Šventės metu ypatinga reikšmė suteikiama jauniems berželiams.
Pagonys medį laikė žmogaus ir visos gyvūnijos protėviu. Medis simbolizavo Visatos amžinumą, begalybę, gimimą, mirtį ir atgimimą, mat jis žiemą apmiršta, o pavasarį vėl sužaliuoja.
Medis simbolizavo ir visą pasaulį: jo šakos – dangų, kamienas – žemę, šaknys – požemį. Beržas išsiskiria iš kitų medžių tuo, kad yra itin gyvybingas – pirmasis pavasarį išsprogsta, auga ir prastoje žemėje.
Į Lietuvą atėjus krikščionybei, Sekminės tapo krikščioniška švente. Sekmadienį bažnyčioje laikomos mišios, altorius puošiamas jaunų berželių šakelėmis, šventinamas vanduo.
Sekminėmis baigiasi Velykų bažnytinis laikas ir prasideda 33 ar 34 savaitę trunkantis eilinis liturginis metų laikas, kuriuo paminima viešoji Išganytojo veikla žemėje, jo mokymas ir stebuklai.