Pačiam vasaros gražume, žiedais vainikuotos, dainomis nuskamba Joninės. Per šią šventę vienas iš svarbių elementų yra kupolės medis. Nesvarbu, kokios jis rūšies, svarbiausia – kad būtų su atsikišusiomis šakomis, ant kurių galėtų užkibti merginų per petį sviedžiamas vainikas. Iš kelinto karto sviedžiamas užkibs, po tiek metų ir ištekės.
Medis puošiamas įvairiais žolynais, nes visi jie šią dieną turi stebuklingų galių.
Lietuvoje iki šiol išlikęs paprotys Joninių išvakarėse nupinti ąžuolo vainiką ir girliandas. Girliandomis papuošiamos
Jono ar Janinos namų durys, kiemo vartai, vainikas prikalamas ant durų ar pakabinamas ant durų rankenos.
Seniau Lietuvoje švento Jono naktis buvo laikoma ypatinga burtų naktimi. Tikėjo, kad tą naktį siausdavo raganos ir kitos piktos dvasios. Jos norėdavo pakenkti žmonėms, gyvuliams ir augalams. Todėl ant kalnų ir kalnelių uždegdavo laužus. Ant ilgų lazdų iškeldavo degančias smalines statines ar senus ratus, kad ugnis toli matytųsi. Žmonės tikėjo, kad tos Joninių ugnys, apšviesdamos laukus ir pievas, apsaugoja derlių nuo visokių raganų užbūrimų ir kitų pavojų.
Dar ir dabar moterys jonažolių, čiobrelių, trūkažolių šluoteles kabina vėsioje palėpėje vaistams, prisiminusios, kad žolynai visokios galios nustoja baigiantis trumpiausiai metų nakčiai.