Kopūstų šlapiasis puvinys (Pectobacterium carotovorum)
Abi šios bakterijos dažniausiai puola nusilpusius, mechaniškai sužalotus, kitomis ligomis sergančius augalus saugyklose, ypač jeigu ten šilta ir drėgna. Jos gali sukelti ir lauke augančių daržovių šlapiąjį puvinį. Drėgnu šiltu metu išoriniai kopūstų lapai ir kotai prie lapkočių pasidaro gleivėti, pūva. Puvinys palaipsniui apima gūžės vidų. Tokia gūžė sutęžta, skleidžia nemalonų kvapą. Panašūs požymiai ir saugyklose laikomų gūžių. Apkrėstus pasodus pasodinus į dirvą, jų kotai iš vidaus praskysta ir sekiojai supūva.
Morkinė pektinbakterė yra 1,5—5,0 x 0,7 —0,8 P- dydžio, lazdelių formos, su žiuželiais aplink. Dažniausiai šios rūšies bakterijos būna sukibusios j grandinėlę. Pūdančioji pektinbakterė taip pat lazdelių formos, 2—3 x 0,5 R dydžio, su žiuželiais aplink. Ligos sukėlėjai žiemoja nesupuvusiose augalų liekanose ir su pasodais. Šis puvinys su sėklomis neplinta.
Apsaugos priemonės. Per vegetaciją sudaryti tinkamas sąlygas augalams augti. Nuėmus derlių, pašalinti iš lauko kopūstų kotus ir giliai suarti dirvą. Laikymui atrinkti tik sveikas gūžes. Nelaikyti toje pačioje saugykloje įvairių daržovių (kartu su kopūstais morkų, bulvių, ridikų, griežčių), galinčių sirgti šiuo puviniu. Iš pasodams skirtų kopūstų patikrinimui perpjauti 100—200 gūžių. Jeigu daugiau kaip 20% gūžių viduje randamas šlapiasis puvinys, visą partiją išbrokuoti. Saugyklose temperatūra turi būti apie 0 ‘C. Pavasarį, prieš sodinant, patikrinti pasodus. Ligotus išbrokuoti, o įtartinus dezinfekuoti (1 lent., 60). Laikytis sėjomainos. Neauginti kopūstų tame pačiame lauke 3—4 metus.