Svogūnų pelėjūninis puvinys (Penicillium expansum)
Serga svogūnai, česnakai, tulpės, hiacintai, obelys, kriaušės,
vynmedžiai ir kiti augalai. Pelėjūninis puvinys plinta saugyklose. Ant svogūno dugnelio arba lukštų atsiranda rusvų vandeningų, vėliau raukšlėtų puvinio dėmių. Česnakų skiltelės įdumba. Iš pradžių dėmes dengia baltos grybienos apnašos (dažnai išsidėsčiusios koncentriškai), vėliau pasirodo žalsvai melsvos dulkingos karputės. Grybiena gerai išsivysčiusi ir išsišakojusi: dalis jos išsiraizgiusi svogūne, o kita dalis išeina į paviršių ir čia sudaro konidijakočius. Konidijakočiai lygūs arba labai dygliuoti, 150—700 x 3,0—3,5 mikro dydžio. Viršūnėje jie pakartotinai šakojasi, ir iš galinių šakučių išauga grandinėlė konidijų. Šios sporos bespalvės, vienaląstės, elipsiškos arba apvalios, 2—5 mikro skersmens. Pelėjūnas konidijomis labai greit plinta ir palankiomis sąlygomis gali neribotą laiką daugintis. Sporos gerai išsilaiko saugyklose ir lauke su svogūnų liekanomis. Todėl pirminis užsikrėtimo šaltinis gali būti dirva arba ropelės. Plėtrusis pelėjūnas dažniausiai puola mechaniškai sužalotas, vabzdžių pažeistas ir kekeriniu puviniu, netikrąja miltlige sergančias arba apšalusias svogūnų ropeles. Puvinys ypač plinta praėjus 2—3 mėn. nuo derliaus nuėmimo ir kai laikymo vietose žema temperatūra bei didelė drėgmė. Pūvantys svogūnai skleidžia nemalonų pelėsių kvapą.
Apsaugos priemonės. Svogūnus imti kuo sausesnių oru ir stengtis juos kuo mažiau sužaloti bei nulukštenti, gerai išdžiovinti. Ropeles laikyti tinkamomis sąlygomis ir ypač gerai vėdinti. Laiku šalinti pūvančius svogūnus.