Šis iš Rytų Azijos kilos rūgtinių šeimos augalas jau seniai užima deramą vietą soduose, ypač kaimiškojo stiliaus.
Poreikiai. Labiausiai rabarbarai mėgsta maistingą, giliai įdirbtą ir pakankamai drėgną dirvą, kuri gali būti ir paūksmėje. Augimą skatina mėšlas ir kompostas; esant sausiems orams, reikia gausiai laistyti.
Auginimas. Rabarbarai dauginami vegetatyviniu būdu kero dalimis,atskiriant taip vadinamus gniužulus: jie turi būti maždaug 500 g masės, su bent vienu gerai išsivysčiusiu pumpuru. Sodinama kovo-balandžio, o dar geriau spalio mėnesį 100×100 cm atstumu į dideles, gerai kompostu, kaulų, ragų arba kraujo miltais patręštas duobes. Nuėmus derlių birželiui baigiantis, reikia dar kartą gausiai patręšti ir palaistyti, kad augalas galetu sukaupti naujų jėgų.
Derlius. Rabarbarus galima pradeti valgyti balandžio mėnesį antraisiais po pasodinimo metais (Japus reikia nusukti, o ne nupjauti).
Tiek pirmojo derliaus metais, tiek ir vėlesniais lapus galima nuskinti tik tiek, kad likusių pakaktų augalui toliau augti.
Ypač ankstyvą derlių galima gauti, jei vasario pradžioje uždėsite ant rabarbaro kero apverstą dėžę arba didelį kibirą ir papildomai pridengsite jį senomis antklodėmis ar kitais gerai šilumą laikančiais audiniais, o nuo lietaus apsaugosite, uždėdami plėvelę. Tuomet augalas pirmuosius lapus subrandina jau kovo mėnesį.