Trikertė žvaginė
Kryžmažiedžių šeimos vienametis žolinis augalas. Stiebas stačias, dažnai šakotas, plikas arba apaugęs paprastais ir šakotais plaukeliais. Skroteliniai lapai su koteliais, lancetiški, dantyti arba plunksniškai suskaldyti į trikampiškas, smailias skiautes. Stiebinių lapų nedaug. Žiedai balti, smulkūs. Vaisius – trikampė į širdelę panaši ankštarėlė.
Žydi nuo balandžio mėnesio iki rudens.
Auga pakelėse, daržuose, šiukšlynuose, laukuose, soduose visoje respublikoje. Per vieną vegetacinį periodą subrandina keturias kartas sėklų.
Vaistams vartojama visa žolė. Pjaunama vos pradėjus bręsti. Džiovinama gerai vėdinamoje, nuo saulės apsaugotoje patalpoje. Džiovinta yra silpno kvapo, karti. Joje yra amino, rauginių medžiagų, saponinų, C ir K vitaminų, flavonidų, fumarinės, obuolių, citrinos, vyno ir burso rūgščių. Sėklose yra riebalų ir garstyčių aliejaus.
Tradicinėje medicinoje vartojamas trikertės žvaginės ekstraktas. Nuo 25 iki 1 valgomojo šaukšto tokio ekstrakto 5 kartus per dieną rekomeduojama gerti nuo hipertonijos, skrandžio ir žarnyno ligų, kai kraujuojama iŠ gimdos.
Liaudies medicinoje šio augalo nuoviru gydo kepenis, inkstus, Šlapimo pūslę ir medžiagų apykaitos sutrikimus. Nuo visų šių ligų geriamos ir šviežios žolės sultys – po vieną šaukštą tris kartus per dieną.