Paprastoji kiaulpienė
Graižažiedžių šeimos daugiametis augalas. Turi tik jai vienai būdingų gydomųjų savybių.
Šaknis liemeninė, lapai skroteliniai, dantyti, mėsingi. Žiedstiebių gali būti keletas, jie apvalūs, tuščiaviduriai. Viršūnėje turi vieną geltoną graižą. Žiedai liežuviški, geltoni. Visose augalo dalyse yra karčių pieniškų sulčių. Žydi balandį – gegužę, vienas kitas žiedas pasirodo ir vėliau. Sėklos subręsta praėjus mėnesiui po žydėjimo.
Augalas pasipuošia baltais pūko kamuoliukais, kuriuos sudaro daugybė sėklų su skristukais. Vos padvelkęs vėjelis sėklas nuskraidina labai toli.
Auga dirvonuose, pievose, ganyklose, laukuose, pakelėse. Paplitusi visoje respublikoje; beveik visur sudaro sąžalynus. Gausiai lankoma bičių.
Vaistams vartojamos šaknys. Jos kasamos rudenį, vystant lapams. Nupurtoma žemė, nupjaunamos smulkios šaknys ir antžeminė dalis. Pagrindinės šaknys gerai nuplaunamos po tekančiu vandeniu. Džiovinamos 3 – 4 dienas šiltoje, vėjo perpučiamoje patalpoje, o vėliau 60 laipsnių C temperatūroje džiovykloje arba paskleidus plonu sluoksniu palėpėje. Šaknys tinkamos vartoti, kai sulenkus
lūžinėja.
Kiaulpienės šaknys pradedamos kasti ne anksčiau kaip rugpjūtį, o baigiamos vėlų rudenį. Tuo metu jos turi didžiausias biologiškai aktyvių medžiagų atsargas ir gydomąsias savybes. Šaknyse yra susikaupę inulino, cukraus, C vitamino, pelenų, proteino, kaučiuko, riebalų, glikozido tarakracino, taraksolio ir stigmasterino, organinių rūgščių ir mineralinių medžiagų.
Tradicinėje medicinoje kiaulpienės šaknų nuoviras rekomenduojamas gerti nuo gastrito, kai sumažėjęs rūgštingumas, nuo kepenų susirgimų, kaip tulžies išsiskyrimą skatinanti arbata, nuo dieglių kepenyse ir podagros. Tai šlapimo išsiskyrimą skatinanti ir linkusius užkietėti vidurius laisvinanti priemonė.
Mūsų šeimoje gydymuisi buvo vartojamas visas kiaulpienės augalas: švieži lapai, šviežios šaknys, žiedai ir sausos šaknys nuo sumažėjusio skrandžio rūgštingumo, nuo peršalimo ir įvairių uždegimų, kaip prakaitą varanti, maitinančių moterų pieno išsiskyrimą skatinanti priemonė. Kiaulpiene gydėsi odos išbėrimus, furunkuliozę, inkštirus, strazdanas.
Šviežio augalo sultys po vieną Šaukštą tris kartus per dieną geriamos kaip tonizuojanti priemonė esant bendram nusilpimui. Kiaulpienės sultys tinka ir nuo kirmėlių.
Kiaulpienės pienu tepamos karpos, nuospaudos, strazdanos. Jaunų lapelių dedama į pavasarines salotas nuo avitaminozės, mažakraujystės, nuo odos ligų ir medžiagų apykaitos sutrikimo. Nustatyta, kad kiaulpienės lapuose yra didelės atsargos B, C, PP vitaminų, provitamino A, aspargino, cholino, geležies, kalio, fosforo ir kitų elementų.