Piktžolės

Piktžolės nepageidaujamos nei dirbamuose laukuose, nei soduose, nei pievose. Tai žolės, per ilgą laiką prisitaikiusios prie nuolatinio dirvos purenimo, šienavimo, ganymo ir žemės ūkio augalų kaitos. Jos – neatsiejama pasėlių dalis net ir ten, kur laikomasi agrotechnikos reikalavimų, purškiama efektyviais herbicidais. Nepageidaujami lysvėje ir kiti savaime dygstantys augalai. Jie irgi konkurentai, bet yra ne piktžolės, o priemaišos.

Kaip atsirado piktžolės

Piktžolės veša nuo tada, kai pradėta dirbti žemė. Iš pradžių pirmykščiai žmonės medžiojo ir žvejojo. Neolito laikais (antrasis ir trečiasis tūkstantmetis prieš Kristų) mūsų protėviai pradėjo atrinkti vertingesnius laukinius augalus, rinkti jų sėklas, sėti ir auginti maistui. Šalia žmogaus globojamųjų augo nereikalingi, menkaverčiai, kuriuos imta vadinti piktžolėmis.
Pirmosios žinios apie piktžoles rastos knygoje „Apie žemės ūkį“, parašytoje 160 metais iki Kristaus. Ten jos vadinamos molo herbo – bloga žole. Konkretus pavadinimas minimas šv. Evangelijoje pagal Matą, kur cituojami Jėzaus žodžiai: „Su dangaus karalyste yra kaip su žmogumi, kuris pasėjo dirvoje gerą sėklą. Žmonėms bemiegant, atėjo jų priešas, pasėjo kviečiuose raugių ir nuėjo sau. Kai želmuo paūgėjo ir išplaukėjo, pasirodė ir raugės…“
Vadinasi, piktžolės buvo žinomos prieš 2000 metų. Tiek romėnų, tiek Šventajame Rašte sakoma, kad jos yra teisėta gamtos dalis – kaip miškas, pieva, upė, ežeras.
Mus supančių kultūrinių augalų ir piktžolių vystymasis panašus. Tiek vieni, tiek kiti kilę iš savaiminių augalų. Literatūros šaltiniuose minima, kad priešistoriniais laikais buvo žinomos tik kelios rūšys. Romos imperijos laikais jų aprašyta daugiau: balanda, rūgtis, dirsė ir kt. Viduramžiais, pažangaus ūkininkavimo pradžioje (pradėjus naudoti metalinį plūgą), piktžolių rūšių skaičius didėjo sparčiau. Kai kurios iš miškų persikėlė į laukus, kai žmonės kirto ir degino medžius, ruošdami dirbamą žemę. Taip iš spygliuočių miškų čia pateko paprastoji smilga, vaistinė veronika, iŠ lapuočių – paprastoji garšva, vėdrynas, tramažolė ir kt.
Apie 50 proc. piktžolių atvežta iš kitų kraštų, daugiausia su grūdais. Iš Vidurio Europos ir nuo Viduržemio jūros mus pasiekė aguonos birulės, svėrės, iš Pietvakarių Azijos – garstukai, karpažolės, iš Amerikos – galinsogos, burnočiai ir kt. Per praėjusį šimtmetį Lietuvoje pastebėta 31 nauja rūšis. Europos piktžolės irgi paplito kituose žemynuose. ) Ameriką per pastaruosius 150 metų pateko varpučiai, usnys, rugiagėlės.

Pavydėkime ilgaamžiškumo

Piktžoles nuolat naikiname, bet jų visada lieka lysvėje. Išsilaikyti padeda savitos biologinės savybės, kuriomis jos lenkia naudingus augalus. Nuolat kovodamos dėl būvio, piktžolės greitai prisitaiko prie nepalankių augimo sąlygų, ilgai gali būti gyvybingos ir ramybės būklės išsilaikyti daug metų, ypač jei dirva nedirbama. Jos  labai vislios. Jei vienas javas geriausiomis sąlygomis išaugina 1200-1500 grūdų, tai viena piktžolė subrandina kelis kartus daugiau sėklų: daržinė žliūgė, garstukas, galinsoga, varnalėša – 25 000-45 000, baltoji balanda, paprastasis kietis – 700 000. Viename kiaulpienės graižė subręsta iki 200 sėklų (augalas jų turi 3000 -12 000). Taigi per vasarą apleistoje lysvėje subrendusios ir išbyrėjusios piktžolių sėklos dirvą teršia kelis dešimtmečius. Viename kvadratiniame metre tyrėjai randa dešimtis ar net šimtus tūkstančių skirtingų rūšių sėklų. Daugiausia jų būna netoli motininio augalo, o kitas vėjas, vanduo, paukščiai ir žmogus nuneša toli.
Nušienautos žydinčios piktžolės (pavyzdžiui, jonažolės) sėklas gali subrandinti net pradalgėse. Yra ir tokių, kurių vieni žiedai dar tik ruošiasi žydėti ar žydi, o kiti jau brandina sėklas. Tai daržinės žliūgės, kvapiosios garduonytės ir kt. Išravėtos ir numestos ant drėgnos dirvos galinsogos ilgai vegetuoja. Žiūrėk, į krūvą numestoji jau apvytusi, o dar žydi ir geba sėklas subrandinti ar išleisti šaknis iš stiebų ir lapų.
Piktžolės plinta ne tik sėklomis, bet ir vegetatyviškai: stiebų dalimis, šakniastiebiais, šaknų atžalomis, stiebagumbiais, svogūnais.
Piktžolių daigumas nevienodas. Daugelio rūšių sėklos ilsisi, dirvoje ar jos paviršiuje išbyrėjusios tais pačiais metais nesudygsta. Vienos peržiemojusios gerai sudygsta pavasarį, kitos kitąmet, trečios – dar vėliau. Dalį sunaikina mikroorganizmai. Net tos pačios rūšies piktžolių vienos sėklos gali sudygti vienais metais, kitos – kitais. Jų dygimą skatina drėgmės ir temperatūros svyravimai žiemą. Mūsų nelaimei, kai kurių augalų sėklos labai gyvybingos, ilgaamžės. Kitos turi kietą, vandeniui nelaidžią luobelę, kurios nesuvirškina gyvulių ar paukščių virškinamasis traktas. Vienos piktžolės (rugiagėlės, pienės, žliūgės, takažolės) daigios 3-5 metus, kitos (balandos, karpažolės, rauktalapės ir smulkiosios rūgštynės) – net 30-40 ir daugiau metų. Amerikiečių atlikti archeologiniai tyrimai parodė, kad baltosios balandos ir dirvinio kežio sėklos nejudinamoje žemėje išliko gyvybingos 1700 metų.
Greičiau sudygsta dirvos paviršiuje, 1-2 cm gylyje, esančios smulkesnės sėklos (dirvinių neužmirštuolių, notrelių, žliūgių, galinsogų). Stambesnės (rugiagėlių, svėrių, varpučių) pajėgia išlįsti ir iš 10 cm gylio. Masiškai (apie 50 proc.) daigų pasirodo gegužės mėnesį, kai dirva įšyla iki 10-15 °C, mažiau (apie 20 proc.) – birželį, vidurvasarį menkai, vasaros pabaigoje ir rudens pradžioje vėl gausiau, bet ne tiek kiek, pavasarį. Sėklos dygsta iki užšąlant, ypač tų rūšių augalų, kurie prisitaikę žiemoti. Pavasarį tokias piktžoles sunkiau išrauti, nes šaknų kuokštai, jei neprilaikysi ranka, iškelia ir kultūrintus augalus. Gegužės mėnesį masiškai dygsta baltosios balandos, dirvinės aklės, čiužutės. Visą šiltąjį laikotarpį auga daržinės žliūgės, rugiagėlės, trikertės žvaginės, galinsogos.

Piktžolių žalingumas

Tarp piktžolių ir pasėlių vyksta nuolatinė kova dėl būvio. Piktžolės dažnai nustelbia kultūrinius augalus, iš dirvos pasiima maisto medžiagas, daug drėgmės. Didžiausia konkurencija lysvėje vyksta vegetacijos pradžioje: jos dygsta nuo balandžio, greitai auga. Kultūriniai augalai tuo laiku menki, nepajėgūs jų uždengti. Vasaros viduryje sąlygos piktžolėms kur kas prastesnės. Paaugusios daržovės jas nustelbia. Todėl labai svarbu piktžoles išrauti iš lysvių ir bulvių vagų, kol jos mažos. Didžiausią bulvių derlių kasime iš lauko, kuriame neleidome augti piktžolėms iki žydėjimo.
Skirtingų trūšių piktžolės augalams kenkia nevienodai. Ne vieta lysvėje aukštaūgėms, plačialapėms. Jos sunaudoja  daugiau maisto medžiagų, labiau nei žemaūgės užstoja saulės šviesą ir stelbia kultūrinius augalus. Ypač žalingos yra daugiametės, aukštaūgės, sėklomis ir vegetatyviškai plintančios piktžolės. Dirvinė usnis, pienė, paprastasis varputis greitai išauga net iš mažo šaknies ar šakniastiebio gabalėlio. Ne ką geresnės vijoklinės ir laipiojančios piktžolės (dirvinis vijoklis, kibusis lipikas, pelėvirkštis), kurios apsiveja apie daržovių stiebus, kimba ir lipa aukštyn, lenkia žemyn, išguldo, stelbia šviesą. įvairūs ligų sukėlėjų, kenkėjų pradai pirmiausia įsikuria ant piktžolių, o vėliau, patekę ant kultūrinių augalų, jiems kenkia. Pavyzdžiui, amarai telkiasi ant rūgštynių, balandų, usnių, kopūstų juodosios kojelės užkratas – ant garstukų.

-

Leave a Reply

Taip pat skaitykite: