Ruošiantis turėti eglių gyvatvorę – laibų, ištįsusių sodinukų nepirkite (ne aukščiausią eglę planuojate išauginti), o jei nėra iš ko rinktis, nugnybkite viršutinius pumpurus ar visą viršūnėlę- lėčiau augs, labiau šakosis. Pervežamų sodinukų šaknis uždenkite drėgnais šiaudais, samanomis ar durpėmis. Vos valandą palaikytų „basų” beveik trečdalis neprigis. Žemę eglių gyvatvorei supurenkite 40 cm gyliu. Jei dirva nederlinga, iškaskite griovelį ir pripilkite perpuvusio komposto. […]
Alpinariumuose tinka auginti lėtai plintančius saulenius. Jie žydi geltonais, oranžiniais, raudonais, rausvais ir baltais žiedais. Ypač nereiklūs yra čiobreliai, juos galima auginti taip pat kelių rūšių. Čiobrelius galite pasėti arba kelis jų krūmelius parsinešti iš laukų. Medumi kvepiantis čiobrelių kilimėlis privilios daug drugelių ir bičių. Saulėtoje vietoje derlingame dirvožemyje patariama auginti flioksus. Jų žiedai balti, rausvi, šviesiai mėlyni. Nereiklūs dirvožemiui yra šilokai,
Chrizantemų tėvynė Kinija, kur jos vadinamos ”mamomis”. Ten jas augino daugiau kaip prieš 2000 metų, populiarios jos iki šiol. 4 amžiuje antrąja chrizantemų tėvyne tapo Japonija, ten jos vadinamos „kiku” – saulės vardu. Europoje šios gėlės paplito 18 amžiuje. Pavadinimas ”Chrysanthemum” kilęs iš dviejų graikiškų žodžių: chrysos ir anthemon – aukso gėlė. Chrizantema – graižažiedžių (Compositae) šeimos gėlė. Gentyje daugiau
Pelargonijos – nuo seno Lietuvoje mėgstamos gėlės. Pavadinimas Pelargonium kilęs iš graikų kalbos ‘pelargos’ – gandras, nes sėklos forma yra panaši į gandro snapą. Yra daugiau nei 200 rūšių pelargonijų. Kiek artimiau susipažinkime su Kvapiąja pelargonija (Pelargonium odoratissimum), dažnai mūsuose vadinama Jeronimu. Gėlė yra auginama ir dėl maloniai kvepiančių lapų. Daugiametis augalas su trumpu storu pagrindiniu stiebu, kuris yra
Meduje yra žmogaus organizmui reikalingų medžiagų: geležies, kalio, kalcio, magnio, natrio ir vitaminų. Nektarinis arba žiedadulkių medus, surinktas iš vienos rūšies augalų, vadinamas monofloriniu, surinktas iš įvairių augalų – polifloriniu. Liepų medus – vienas geriausiųjų. Jis skaidrus, bespalvis arba gelsvai žalsvas, gana tirštas, kvepia liepžiedžiais. Labiausiai tinka gydyti peršalimo ligas. Baltųjų ir rausvųjų dobilų medus – bespalvis arba gelsvas, malonaus skonio,
Gausų derlių pavyks užauginti tik tada, jei dirvoje bus pakankamai augalams reikalingų maistinių medžiagų. Svarbiausios augalų maistinės medžiagos yra šios: azotas, fosforas, kalis ir kalcis. Azotą augalai vartoja aktyviai augindami ūglius ir lapus, todėl šiomis trąšomis dirvožemį patariama tręšti nuo pavasario iki vidurvasario. Fosforas skatina žiedpumpurrų susidarymą, kalis spartina augimą, stiprina ir apsaugo nuo kenkėjų bei ligų, o kalcis reguliuoja dirvos
Japonų selekcininkai, sukryžminę įvairių veislių petunijas, išvedė ištvermingesni už savo pirmtakus augalą – surfiniją. Šios gėlės mėgsta šviesą, todėl jas geriausia auginti prie pietinių palangių, joms reikia daug mineralinių medžiagų bei vandens (bet nepakenčia užmirkimo), todėl į lovelių žemę patartina įmaišyti vandenį absorbuojančios medžiagos. Peržydėjusius gėlių žiedus reikia nuskabyti, augalą gausiai laistyti ir tręšti. Mėlynų atspalvių surfinijos skleidžia malonų kvapą. Tiek petunijos, tiek
Bene populiariausios balkonų gėlės, kilusios iš Pietų Amerikos. )os žydi purpuriniais, rožiniais, geltonais, baltais, mėlynais žiedais. Petunijos žiedas gali būti daugiaspalvis, krašteliai – kontrastingų spalvų. Petunijos nemėgsta stipraus lietaus ir vėjo, tad lovelį su šiomis gėlėmis tvirtinkite pietinėje namo pusėje, užuovėjoje. Be to, atsparesnės lietui yra smulkiais žiedeliais žydinčios gausiažiedės bei vešliosios petunijos veislės. Laistydami stenkitės neužpiiti vandens ant petunijų
