Paparčiai

Paparčiai

Vienų paparčiu lapai lygūs, kitų – karpyti ar panašūs į ploniausių nėrinių skaras, o dar trečių – standūs ir blizgantys tarytum metaliniai, tačiau visi be galo gražūs ir grakščiai svyrantys vešliomis vėduoklėmis. Daugelis paparčių – miško augalai. Jie mėgsta drėgną orų, pusiau ir nuolat šiek tiek drėgną žemę. Lyg tankus skėčiai nuo saulės ar kuplios vėduoklių puokštės Šie dosnia žemės sodra trykštantys žalumos fontanai atgaivina pavargusį keliauninką savo gyvybės versme, leidžia pailsėti akims ir džiugina širdį mįslingais, pačios motušėlės gamtos su meile nunertais lapų raštais. Taip prieš gerą šimtmetį rašė vienas botanikas, apsilankęs drėgname atogrąžų miške — tikroje paparčių karalystėje. Praeitą šimtmetį buvo itin žavimasi šiais išties puikiais augalais. Jų galėjai pamatyti kone kiekvienoje svetainėje, parduotuvėje, prašmatnaus restorano ar viešbučio salėje. Anglijoje Viktorijos laikų žmonės taip mėgo paparčius, kad iš ketaus ir stiklo gamindavo jiems puošnias vitrinas, kad jie galėtų tarpti nuolat drėgname ore bei dirvožemyje. Dar ir šiandien paparčiai — bene mėgstamiausi lapiniai augalai, nors jų amžius ir nėra labai ilgas.

Pamėginkite prisiminti, ką žinote apie papartį?
Ar žinote, kad papartis, ramiai sau žaliuojantis ant Jūsų palangės, yra tikras „dinozauras“ augalų pasaulyje? Jo giminei apie 250 – 400 milijonų metų, bet jis mažai tepasikeitė. Jis, kaip ir jo protėviai, tikras kosmopolitas
— šiandien botanikams žinomos apie 200 šeimų ir 9000 rūšių papartainių, paplitusių visame pasaulyje. Paparčiai veši ir vidutinio klimato juostų, ir atogrąžų miškuose, ir pusiau paunksnėje, ir giliame šešėlyje, tarp aukštų senų medžių, ant saulės nutviekstų uolų ir net vandens paviršiuje. Plūduriuojantys paparčiai (Salvinia) aptraukia vandenis Pietų Afrikoje taip tankiai, kad jais net galima vaikščioti, o ilgainiui, jų kilimui sustorėjus,
ten pasisėja ir auga kiti augalai — kartais net medžiai ir krūmai. Paparčiai nežydi. Motina gamta pirma sukūrė juos, o tik paskui išrado žiedus, taigi šie senoliai dauginasi kitaip nei žiediniai augalai. Jie dauginasi panašiai kaip grybai — sporomis. Sporos išsidėsto apatinėje suaugusių lapų pusėje ir atrodo kaip smulkūs taškeliai, birios krūvelės arba ploni brūkšneliai. Prinokusios sporos yra smulkios lyg pudra, tad jas gali išnešioti vėjas. Ant drėgno ir šilto pagrindo (pavyzdžiui, žemėje) susidaro pirminis želmuo, vadinamas polaiškiu. Jis turi vyriškus ir moteriškus dauginimosi organus, kuriems susijungus išauga jaunas paparčiukas. Daugumos rūšių lapai yra daugiau ar mažiau ploni, plunksniški. Jie gaii būti šviesiai arba tamsiai žali, sidabriniai, pilki arba rausvi, stangrūs kaip oda arba gležni ir trapūs. Nauji lapai randasi iš augalo vidurio, iš pačios šerdies, ir atrodo lyg pamažu, bet atkakliai į viršų keliami mažučiai susukti kumšteliai. Jei augalas jaučiasi gerai, jie kyla vienas paskui kitą, ir skleidžiasi vis naujos lapų vėduoklės. Beje, šitaip susuktą jaunąjį lapą ne taip lengvai apgraužia žvėrys.

Bendri paparčių priežiūros bruožai
Daugelis kambarinių paparčių yra šiltų kraštų girių gyventojai, o tai reiškia, kad jiems labiausiai patinka drėgnas, purus ir maistingas, puvenų apstus dirvožemis. Jie nemėgst tiesioginių saulės spindulių, vėsos, šaltos žemės ir sausros, nes savo kupliomis didžiulėmis lapų vėduoklėmis išgarina daug vandens. Tad žemę, kurioje jie auga, privalu nuolat laistyti minkštu drungnu vandeniu ir žiūrėti, kad oras taip pat būtų itin drėgnas. Negana to, daugelis
paparčių nemėgsta purškimo, todėl orą jiems drėkinti reikia kitaip. Standžialapės rūšys, pavyzdžiui, pjautuviškasis cirtomis bei plačiaragis, pakenčia sausą orą, nes jų lapas nuo perdžiūvimo apsaugo vaškinis sluoksnis. Ne itin lepi ir apskritalapė pelėja, nes nuo seno yra pratusi prie sausringų vietovių. Bet daugelis kitų kambarinių paparčių geriausiai jaučiasi vonioje, drėgnoje ir šiltoje gėlių vitrinoje, žiemos sode, terariume, paludariume arba šiltnamyje.

-

Leave a Reply