Agurkų nekrozė
Jos priežastis — fosforo, kalio arba magnio trūkumas. Trūkstant fosforo, agurkų lapuose padidėja cukraus koncentracija, todėl juose susikaupia daugiau antociano. Chlorofilas kartu su antocianu suteikia lapams melsvai žalią spalvą. Tokių augalų augimas sulėtėja, jie išleidžia nedaug šoninių ūglių, gali sunykti žiediniai butonai bei vaisių užuomazgos. Lapalakščiai išgaubtai išsilenkia Fosforo trūkumas greičiau ir labiau išryškėja, jeigu augalams kartu trūksta ir azoto.
Kai agurkams trūksta kalio, sutrinka azoto pasisavinimas. Juose kaupiasi toksiškai veikiantis amonio azotas, todėl ląstelės netenka vandens ir gali žūti audiniai. Ryškiausi požymiai pastebimi ant senesnių lapų. Jie pasidaro tamsiai žali su nežymiai iškilusiais kraštais. Lapų pakraščiai, pradedant nuo viršūnių, pasidaro šviesiai rusvi. Tokie augalai blogiau dera. Agurkų lapų pakraščių spalva-panašiai gali pakisti ir dėl per reto jaunų augalų laistymo. Magnio agurkams dažniau trūksta rūgščios reakcijos dirvose. Kai jo per mažai, iš senesnių lapų jis perduodamas jaunoms, augančioms augalo dalims. Dėl to magnio pirmiausia pritrūksta tarpgysliuose esantiems lapalakščiams, ir agurkai suserga tarpgysline chloroze. Lapalakštis iš pradžių pasidaro blyškiai žalias, vėliau gali nugelsti, paruduoti. Atrodo tarytum augalų apatiniai lapai būtų nudeginti. Lapų gyslos ir greta jų esantis lapalakščio ruoželis, kuris gauna šiek tiek magnio: gali ilgokai išlikti žalias. Nekroze sergančių augalų vaisiai lėtai auga.
Apsaugos priemonės. Stebėti agurkų būklę iš akies ir daryti laboratorines analizes. Nustačius, kad trūksta kurio nors elemento, padidinti atitinkamų trąšų kiekį. Periodiškai tikrinti dirvos rūgštingumą. Trūkstant kalcio, augalams sunkiau paimti fosforą ir kai kuriuos kitus elementus. Todėl dirvą iš anksto reikia pakalkinti.