Ekologiniame ūkyje piktžolių kiekį galima riboti taisyklinga sėjomaina arba užberiant dirvą organinėmis medžiagomis, pvz.: kompostu, smulkiais šiaudais, žaliosiomis trąšomis, organiniais likučiais. Netinka žievės, pjuvenos (jos rūgština dirvą, augalams gali trūkti azoto). Dirvoje augalai turi augti visą vegetacijos periodą. Taip esti natūraliose ekologinėse ekosistemose, kurių dirvoje visą laiką auga vieni ar kiti augalai. Jeigu šito nepadarysime dirbdami žemę, tai dirva užsisės piktžolėmis.
Sąvoka „piktžolė” ne visada vienareikšmė, nes kartais tai vertingos žolės, pavyzdžiui: didžioji dilgėlė (Urtica dioica), daržinė pienė {Sonchus oleraceus), vaistinė ramunėlė (Matricaria recutita), dirvinis asiūklis (Equisetum arvense).
Iš jų galima gaminti fermentuotus tirpalus – preparatus nuo kenkėjų, jos – geros dirvos rodiklis. Daržinė žliūgė (Stellaria media) auga azoto turtingose dirvose. Dirvinė usnis (Cirsium arvense) turi storą tiesią šaknį, kuri giliai įsiskverbia j dirvą, ją purena ir vėdina. Po didžiosios dilgėlės (Urtica dioica) lieka tamsi, gyvybinga dirva, o ankstyvasis šalpusnis (Tussilago
farfara) auga įmirkstančiose dirvose. Šie keli pavyzdžiai rodo, kad piktžolės auga tam tikrose vietose ir į tai reikia atsižvelgti auginant bei tręšiant augalus.
Piktžolių kiekį galima reguliuoti sėjant priešsėlius po anksti nuimamų, prieš vėlai sėjamus ar sodinamus augalus arba įsėliuojant į pagrindines kultūras.
Labai geras metodas – šienauti pražydusias piktžoles, tačiau tai reikia padaryti prieš sėkloms pribręstam. Nušienavus žūsta visas augalas su šalutinėmis šaknimis.