Burnotis (Amaranthus)
Pasaulyje yra pie 60 burnočių rūšių, kurios skirstomos į keturias grupes: salotinius, grūdinius, dažinius ir dekoratyvinius burnočius. Grūdams auginami raibieji, juodieji, uodeguotieji ir hibridiniai. Kaimyninėje Lenkijoje burnočiai sėjami daugiau nei 200 ha plote; Lietuvoje šie augalai tiriami nuo 1978 m., yra sukurta lietuviškų veislių. Burnotis – tinka ne tik maistui, bet ir kaip vaistas. Sėklų aliejus skatina organizmo gynybines galias, netgi slopina vėžinių ląstelių vystymąsi. Vartojant burnočius, lėtėja senėjimo procesai, mažėja cholesterolio kiekis kraujyje, efektyviau gydoma tuberkuliozė ir kitos kvėpavimo takų bei odos ligos, aterosklerozė, stenokardija ir kt.
Sėklose yra 15 – 17 proc. baltymų, 5 – 8 proc., riebalų, 3,7 – 5,7 proc. Ląstelienos – gerokai daugiau negu kituose varpiniuose javuose. Proteinų kokybė artima idealiems baltymams, idealiu galima vadinti ir aminorūgščių balansą. Be to, burnočiuose gausu kalcio, geležies, 
magnio, fosforo, kalio, mikroelementų, nemažai vitaminų (C, E, B grupės). Gliuteinų, kurie daugeliui vartotojų sukelia alergiją, šių augalų grūduose beveik nėra.
Burnočių sėklų skonis panašus į riešutų. Miltai naudojami duonos, pyrago, makaronų, kitų produktų gamyboje – skoniui ir maistinei vertei pagerinti. Iš miltų taip pat verdamos košės, kepami paplotėliai, pyragaičiai, ruošiami gaivieji gėrimai. Skrudintos sėklos – gardėsis, ne prastesnis už kukurūzų traškučius.
Valgomi ir burnočių lapai. Burnočių lapuose taip pat daug baltymų, kitų maistinių ir vaistinių medžiagų. 150 – 200 g lapų maistinė vertė prilygsta 1 kg pomidorų ar agurkų. Vartojami tik jauni lapai, kol pradeda leisti žiedinius stiebus. Vėliau jie būna kieti, šiukštūs ir neskanūs. Lapai maistui ruošiami kaip špinatai: valgomi žali, virti, kepti. Be to, lapus, jaunus stiebus galima konservuoti – šaldyti, džiovinti.
Augalas neišsiskiria aromatu ar skoniu, todėl jį lengva derinti su kitais produktais, taip patiekalus praturtinti vitaminais, makro ir mikroelementais, aukštos kokybės baltymais.
Burnočių sriuba. 1 l daržovių arba mėsos sultinio (arba vandens), 0,4 l pieno, 2 šaukštai kukurūzų miltų, 1 didelis svogūnas, 100 g džiovintų sugrūstų burnočių lapų.
Į verdantį sultinį (vandenį) supilti pieną, sudėti aliejuje pakepintą svogūną. Kai užvirs, įmaišyti kukurūzų miltus, suberti burnočius. Pagal skonį pasūdyti, pagardinti pipirais, muskato riešutu, kitais priedais.
Kotletai iš burnočių sėklų. 50 g pakepintų burnočių sėklų, 30 g smulkiai tarkuotų morkų, 30 g virtų arba šviežių žirnių, 20 g virtų bulvių, 2 kiaušiniai, druskos, sviesto kepti.
Bulves, žirnius sugrūsti. Viską rūpestingai sumaišyti ir formuoti kotletus. Juos apvolioti džiūvėsėliuose ir kepti svieste.
Burnotis liaudies medicinoje
Burnočių aliejus veikia visą organizmą, stiprina imunitetą ir normalizuoja medžiagų apykaitą, turi antisklerotinių ir saugančių širdį savybių, skatina ir gerina imuninės ir hormoninės sistemų veiklą, suriša ir šalina iš organizmo šlakus, radionuklidus ir sunkiųjų metalų druskas.
Liaudies medicinoje burnočiai vartojami nuo uždegimų, kaip kraujavimą stabdanti, šlapimo išskyrimą skatinanti ir bakterijas naikinanti priemonė. Sutrintą lapą galima uždėti ant bitės įkastos vietos.