Tai visiems gerai pažįstama obelų veislė, greičiausiai išvesta Lietuvoje ar Lenkijoje. Veislė atspari šalčiams ir net šalčiausiomis žiemomis iššąla mažiau negu kitos veislės. Iš vasarinių veislių baltieji alyviniai užima pirmą vietą ne tik dėl atsparumo, bet ir dėl gražios formos, vienodos spalvos, pakankamo didumo, ankstyvo sunokimo ir gero skonio.
Baltųjų alyvinių vaisiai prinoksta jau rugpjūčio mėnesį. Vaisiai skinami, kai tik odelė pradeda geltonuoti. Pernokę vaisiai sproginėja, suminkštėja ir nustoja savo vertės. Pervežimui labai jautrūs, reikalauja gero įpakavimo. Jų vaisiai vidutinio didumo, bet ant jaunų medelių užauga gerokai didesni.
Medžiai dirvos atžvilgiu didelių reikalavimų nekelia, tačiau geriau auga drėgnesnėse žemėse. Sausoje dirvoje vaisiai užauga smulkūs, krinta nuo medžių dar nesunokę, juos dažnai apninka miltligė. Sodinti šios veislės medelius reikėtų į pavėsingas, pakankamai drėgmės turinčias dirvas, tik ne per daug šlapias.
Medžiai žydi anksti, žiedai nuo šalnų nenukenčia. Vaisius pradeda vesti ketvirtaisiais- penktaisiais metais. Derlius gausus. Ligoms ir kenkėjams atsparūs.
Kiekvienas sodininkas turėtų savo sode pasisodinti nors 1-2 šios veislės obelaites, kad anksti vasarą jau galėtų pavaišinti ir savo vaikus, ir svečius ankstyviausiais lietuviškais obuoliais.
Kiekvienas sodininkas turėtų savo sode pasisodinti nors 1-2 šios veislės obelaites, kad anksti vasarą jau galėtų pavaišinti ir savo vaikus, ir svečius ankstyviausiais lietuviškais obuoliais.