Braškių auginimas

Straipsniai yra padalinti į atskirus skyrius, kad galima būtų lengviau surasti konkrečią informaciją:

Braškių auginimas, braškių auginimo sąlygos, Braškių dirvos paruošimas
Braškių sodinimasBraškių augimo trukmėBraškių skynimas
Braškių daigų laikymas
Braškių laistymas
Braškių auginimas po plėvelės priedangomis
Braškyno priežiūra, Piktžolių naikinimas, Braškių tęšimas.
Braškių mulčiavimas
Braškių veislės

BRAŠKIŲ AUGINIMO SĄLYGOS

Braškės nėra labai reiklus augalas, bet geriausiai auga ir dera humusingame priesmėlyje ir priemolyje. Dažnai jas tenka auginti įvairios mechaninės sudėties dirvose. Labai svarbu, kad dirva būtu laidi drėgmei ir orui. Smėlingos dirvos dažniausiai yra pernelyg laidžios. Kad jos turėtų daugiau humuso, būtų rišlesnės ir mažiau laidžios, reikia labiau tręšti organinėmis trąšomis. O molio ir sunkaus priemolio dirvos braškėms auginti mažiau tinkamos, nes būna per daug supuolusios, nepraleidžia oro. Norint jose auginti braškes, taip pat vertėtų nepagailėti organinių trąšų, durpių. Be to. labai svarbu tokias dirvas įdirbti tada, kai jos subrendusios, tačiau neperdžiūvusios. Negalima jų dirbti šlapių, nes suardoma dirvos struktūra ir padaroma daug grumstų.

Braškių auginimo sąlygosBraškės gerai auga rūgščiose arba artimose neutraliai reakcijai dirvose (pH 5-6,5). Labai rūgščią dirvą reikia pakalkinti ne vėliau kaip 1 -2 metus prieš braškyno įveisimą. Braškės mėgsta derlingą, bet nepertręštą žemę. Pageidautina, kad braškyne gruntinis vanduo būtų ne aukščiau kaip 0,6-0,8 m nuo dirvos paviršiaus. Braškėms netinka per didele drėgmė, ypač lomos, kur pavasarį arba po gausesnio lietaus kaupiasi paviršinis vanduo. Tokiose dirvose rudenį, pavasarį ir ypač vasarą liūčių metu augalai gali išmirkti. Žiemą užmirkusiose dirvose labiau šąla augalų šaknys, o vasarą jos gali uždusti dėl deguo mes stokos, dažniau pūva uogos.

Braškių šaknys išsidėsčiusios sekliai, todėl šie augalai jautri ir drėgmės trūkumui. Jeigu vegetacijos metu per mažai lyja, būtimi jas laiku palaistyti, tuomet išaugins daug didesnį derlių.

Geriausia braškes sodinti apsaugotoje nuo stiprių vėjų vietoje.Tokiame braškyne vasarą geresnės vegetacijos sąlygos, vėjas ne pažeidžia lapijos, mažiau išdžiūsta dirva, o žiemą susikaupia daugiau sniego ir jis apsaugo nuo iššalimo. Tačiau visiškoje užuovėjoje labai pablogėja braškių apsidulkinimas, padidėja oro drėgnė, ir uogos labiau puva.

Jeigu braškes tenka auginti šlaituose, reikia turėti galvoje, kad žemiausiose jų dalyse ir lomose kaupiasi šaltas oras, todėl šalnos labiau pažeidžia žiedinius pumpurus ir žiedus. Be to, čia renkasi vanduo, ir braškynas gali užmirkti. Žiemą šlaito viršutinėje dalyje sniegas nuo braškių dažnai nupustomas ir jos gali pašalti, o vasarą būna per sausa. Vėjas džiovina žemę ir augalus. Tinkamiausia vidurinioji šlaito dalis.
Pietinėje šlaito pusėje braškės anksčiau sunoksta, bet žiemą būna plonesnė sniego danga, o pavasarį jis greičiau nutirpsta. Kai temperatūra svyruoja, braškės dažnai nukenčia nuo šalčių, ypai pavasarinių. Šiaurinėje šlaito pusėje, kur sniego daugiau, pavasajį jis tirpsta lėčiau, braškių vegetacija būna lėtesnė ir šalnos nepakenkia jų žiedams, bet uogos sunoksta vėliau negu kitose šlaito pusėse.
Nors braškėms nekenkia nedidelis pavėsis, bet geriau jos auga ir dera atviroje, saulėtoje vietoje. Nesodinkite jų po didelių vaismedžių vainikais bei šiaurinėje pastato pusėje.

DIRVOS PARUOŠIMAS

Pasodintos braškės toje pačioje vietoje auga kelerius metus. Joms reikia pakankamai derlingos, humusingos, geros struktūros dirvos. Be to, braškės blogai stelbia piktžoles. Todėl ruošiamoje dirvoje pirmiausia reikia sudaiginti ir sunaikinti kuo daugiau piktžolių, ypač daugiamečių, žemą gerai išpurenti ir įtręšti.
Braškėms skirta dirva gerai išlyginama, kad nebūtų mažų įdubimų arba lomų, kuriose gali stovėti vanduo. Po to tręšiama organinėmis ir mineralinėmis trąšomis, o sudygusios piktžolės purškiamos herbicidais.
Ruošiant dirvą labai svarbu sunaikinti daugiametes piktžoles varputį, usnis, kiaulpienes ir kt. Tai darykite per visą vegetacijos periodą, kol jos dygsta ir plote neauga kiti kultūriniai augalai. Taip pat reikia gerai prižiūrėti prieš braškes auginamus augalus, kad piktžolės neišbarstytų sėklų ir nepriaugintų šakniastiebių. Dirvos kuriose gausu šakniaatžalinių piktžolių, pavyzdžiui, usnių, kiaulpienių, ariamos 2-3 kartus giliau, o varputėtos- sekliau. Iš paviršinio dirvos sluoksnio akėčiomis arba kultivatoriumi iššukuojami varpučio šakniastiebiai.
Ką tik sudygusios vienmetės piktžolės naikinamos dažnai dirbant žemą. Negalima leisti joms suvešėti.

Ruošiamame lauke purškiami ir herbicidai. Pastaraisiais metais vienas populiariausių ir ekologiškiausių herbicidų yra raundapas. Juo purškiamos gerai sužėlusios ir vešliai augančios piktžolės. Šis herbicidas, patekęs ant žalių dalių, naikina visą augalą, o dirvoje tuoj pat suskyla. Ypač tinka daugiametėms piktžolėms naikinti – mat žūsta ne tik antžeminė piktžolių dalis, bet ir šaknys.

Raundapo norma – 5 l/ha išpurškiant 200 l/ha skiedinio. 3 savaites po purškimo dirva nedirbama. Raundapą purkšti reikėtų nelietingu oru, o kad jo lietus nenuplautų, turi praeiti ne mažiau kaip 6 valandos.
Svarbu pakankamai dirvą patręšti. Tręšiama taip, kad maisto medžiagų užtektų per visą braškių auginimo laiką (3 metus) arba papildomai tręšti reikėtų labai nedaug (tai priklausys nuo augalu būklės atskirais augimo laikotarpiais).
Taip pat žinotina, jog negalima braškių pertręšti. Ypač jos jautrios azoto trąšoms. Pertręštos išaugina per daug vešlią lapiją, braškynas labai sutankėja, augalai praranda atsparumą įvairioms ligoms, uogos labiau pūva.
Gerai braškės dera dirvose, kuriose yra 2 proc. humuso, 100 g dirvožemio po 12-15 mg judraus fosforo (P205), 20-22 mg judraus kalio (K20), 14-17 mg azoto (N), 10- 15 mg kalcio (Ca), 12-15 mg magnio (Mg). Jeigu 100 g dirvožemio yra daugiau kaip 6-10 mg azoto, 20-25 mg fosforo ir 15-25 mg kalio, braškių derlius nedidėja.
Ruošiantis tręšti lauką, reikia atsižvelgti į dirvos turtingumą. Geriausia 60 proc. mineralinių trąšų išbarstyti prieš arimą, o 40 proc. – prieš kultivavimą.
Braškėms skirtas plotas paprastai tręšiamas organinėmis trąšomis.
Dažniausiai tai mėšlas (geriausia perpuvęs), durpių ir mėšlo kompostas ir kt. Tręšiant dirvą šviežiu mėšlu, į ją pakliūva daug piktžolių sėklų. Kad iki braškių sodinimo būtų galima sudaiginti ir sunaikinti piktžoles ir mėšlas geriau mineralizuotųsi, numatomą braškių plotą tręškite prieš metus (rudenį arba bent pavasarį).

Gerai įtręštos žemės galima ir netręšti. Į vidutiniškai įtręštas dirvas įterpiama 60 ir daugiau t/ha, o į netręštas – po 80-100 t/ha mėšlo.

Pastaraisiais metais mėšlo stokojama todėl sėjomainoje (kaip žaliosios trąšos) auginami sideratiniai augalai aliejiniai ridikai, rapsai, vikių ir avižų mišinys, rugiai. Aliejinių ridikų ir rapsų sėjama po 8-12 kg/ha, o vikių ir avižų mišinio rugiu, – po 200-240 kg/ha. Sideratiniai augalai azotu tręšiami sudygę, o žiemojantys- anksti pavasarį, kad augtų kuo vešlesni. Gerai suvešėję jie užaugina daug žaliosios masės, taigi praturtina dirvožemį organine medžiaga, pagerina jo struktūrą ir stelbia piktžoles.

Paskutinį kartą dirva ariama 7-10 d. iki braškių sodinimo, jei jos sodinamos anksti pavasarį – ariama iš rudens, prieš pat sodinimą supurenama kultivatoriais.

Dalinkitės!

Leave a Comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *

Scroll to Top