Po medžiais, kur nebeauga jokios varpinės žolės nei kiti augalai, vertėtų pasisodinti pipirlapių – daugiamečių žolinių augalų su šliaužiančiais, šakotais šakniastiebiais.
Jų lapai inksto arba širdies formos, tamsiai žali, odiški, visžaliai, ant ilgų kotelių. Varpelio formos žiedai pavieniai, svyrantys, pasislėpę po lapais. Genčiai priklauso apie 60 rūšių pipirlapių, paplitusių Vakarų Europoje, Azijoje ir Šiaurės Amerikoje. Gėlynuose dažniausiai auginamos europinės, kanadinės ir uodeguotosios pipirlapės.
Pas mus auga europinės pipirlapės. Dauguma jų labai gražios, blizgančiais ir margais lapais. Tai daugiamečiai, visžaliai 10-30 cm aukščio augalai. Žydi balandžio-gegužės mėn. Žiedai kvepia pipirais.
Pipirlapės dauginasi sėklomis ir šakniastiebiais. Pipirlapės geriausiai auga paunksmėje, drėgnoje, purioje ir derlingoje dirvoje. Pipirlapės šalčiui atsparios, žiemai uždengti nereikia. Tai puikūs kiliminiai augalai, kuriuos galima sodinti po medžiais, kas 12-18 cm, kai peržydi arba antroje vasaros pusėje. Pirmaisiais metais sunkiai šaknijasi, bet vėliau gerai veši ir auga toje pačioje vietoje daugelį metų.
Pipirlapės dera su pakalnutėmis, eleborais, raktažolėmis, plukėmis, žibuoklėmis, žiemėmis ir įvairiais varpiniais augalais. Jos atsparios ligoms ir kenkėjams.