Pomidorų ligos

Pomidorų fuzariozė (fuzarinis vytulys)

Pomidorų fuzariozė (fuzarinis vytulys) (Fusarium oxysporum)

Ši liga mūsų respublikoje plinta šiltnamiuose. Pirmieji požymiai — gelstantys ir vystantys žemutiniai lapai. Vytimas palaipsniui plinta link viršūnės, lapai pradeda džiūti. Anksti apsikrėtę augalai dar nepradėję vysti būna mažesni už sveikuosius.
Fuzariozės sukėlėjas, kaip ir menturgrybiai, plinta augalo apytakos elementais, todėl ir šia liga sergančių augalų stiebo pjūvyje matomas parudavusių vandens indų ratas. Ligos priežastį lengviausia nustatyti iš žemutinės stiebo dalies — jeigu pakankamai drėgmės, visas pašaknys apsitraukia rausvomis apnašomis, sudarytomis iš bespalvių 31—56 x 3—4 mikronų dydžio, ilgų, lenktų, su 3—5 pertvarėlėmis konidijų.
Pomidorinis smailiasporis lielius yra tipiškas dirvos gyventojas. Ten susidaro atsparios chlamidosporos, kurios ilgą laiką išlieka gyvybingos. Optimali dirvos temperatūra šios ligos sukėlėjui vystytis — apie +28 °C. Oro temperatūra ne tokia reikšminga. Jeigu dirvos temperatūra aukštesnė kaip +33 ar žemesnė kaip +21 °C, šis grybas nustoja
vystytis. Pomidorų fuzariozė greičiau plinta drėgnoje ir per gausiai tręšiamoje azoto trąšomis dirvoje. Pomidorai apsikrečia dažniausiai per šaknų sistemą. Ligą galima išplatinti ir persodinant bei laistant augalus, purenant dirvą. Gali plisti ji ir su sėklomis, bet nedažnai, nes tik labai retai grybas vandens indais patenka į vaisius ir apkrečia sėklas. Tokie vaisiai greit nukrinta, todėl jų sėklos neimamos.
Apsaugos priemonės. Dezinfekuoti šiltnamių žemę ir skaldą. Sudaryti pomidorams optimalias augimo sąlygas. Nuskynus paskutinį derlių, augalų virkščias išdezinfekuoti ir pašalinti iš šiltnamių.

Pomidorų šaknų rudligė

Pomidorų šaknų rudligė (Thielaviopsis basicola)

Šis grybas parazituoja įvairius augalus: pupeles, žirnius, lubinus, agurkus, kai kurias gėles. Gali pulti ir šiltnamiuose auginamus pomidorus. Liga pasireiškia spontaniškai: sergantys augalai pradeda vysti, jų pašaknys pūva. Išrovus tokį augalą, matomos parudavusios, pūvančios, aptrauktos tamsiai ruda grybiena šaknys. Pamatinis šakniapūdis sudaro dvejopas sporas: endokonidijas ir egzokonidijas. Vienaląstės 6—26 x 3—6 mikronų dydžio cilindriškos bespalvės plonasienės endokonidijos susidaro hitų viduje. Jos tuoj pat sudygsta, bet yra trumpaamžės. Egzokonidijos rusvos arba tamsiai rudos, dažniausiai sukibusios grandinėlėmis hifų paviršiuje. Ilgainiui grandinėlės suyra į vienaląstes arba daugialąstes konidijas, kurių forma ir dydis įvairuoja: gali būti cilindriškos, apskritos arba kitokių formų. Dažniausiai būna apskritos, 5—20  mikronų skersmens. Egzokonidijos dygsta praėjus ramybės periodui. Jos yra ilgaamžės ir gali peržiemoti dirvoje. Kai kurie autoriai egzokonidijas vadina chlamidosporomis. Žiemoti gali ir grybiena ant šiltnamių žemėje likusių šaknų.
Šaknų rudligės sukėlėjas patenka į augalus tik per mechaniškai sužalotą pašaknį arba šaknis ir ypač greitai plinta tada, kai dideli paros temperatūros svyravimai arba kai pomidorų daigai pasodinami į šaltą gruntą. Šią ligą galima išplatinti su ligotais daigais. Daigų fazėje apsikrėtę augalai persodinti dažniausiai sunyksta.
Apsaugos priemonės. Dezinfekuoti šiltnamių žemę arba skaldą. Sodinti tik sveikus, šaknų rudligės nepažeistus daigus. Susirgus suaugusiems augalams, sudaryti sąlygas pridėtinėms šaknims formuotis virš pažeistos zonos. Laikytis sėjomainos.

Pomidorų verticiliozė

Pomidorų verticiliozė (Verticillium alboatrum)

Verticiliozė sergančių pomidorų lapai pradeda gelsti (dažnai tik viename lapalakščio šone), o jų kraštai parausta. Vėliau ant lapų išryškėja rudos dėmės su būdingu ryškiai geltonu apvadu. Ligoti augalai saulėtą dieną apvysta, o rytais ir ūkanotomis dienomis vėl atsigauna. Vytimo priežastis — mechaniškas vandens indų užsikimšimas grybo hifais ir jų išskiriamos nuodingos medžiagos. Dėl to stiebo skerspjūvyje matomas patamsėjusių vandens indų ratas.
Verticiliozė serga įvairaus amžiaus pomidorai, ypač augantys šiltnamio pakraščiuose, kur žemesnė temperatūra. Ligos požymiai dažniausiai išryškėja formuojantis vaisiams. Verticiliozės sukėlėjų sporifikacijos organai ant augalų susidaro tik labai drėgnu metu, dažniausiai ant lapų gyslų, lapkočių. Pro mikroskopą šį grybą lengva atpažinti pagal konidijakočius, kurie ties pagrindu storesnį, tamsūs, viršūnėje plonesni, bespalviai, menturiškai šakoti. Kiekvienoje menturėje būna 3—5 šakelės, kurios taip pat gali būti išsišakojusios. Ant kiekvienos šakelės būna po vieną bespalvę vienaląstę 5—12 x 1,0—3,5 mikronų dydžio ovalią grūdėtą konidiją. Dirvoje (skaldoje) susidaro
40 x 80 mikronų dydžio mikroskleročiai, kurie išsilaiko gyvybingi iki 13 metų. Liga gali plisti ir su sėklomis.
Apsaugos priemonės. Dezinfekuoti šiltnamių žemę ar skaldą ir patalpas. Termiškai ir chemiškai  dezinfekuoti sėklas. Laikytis agrotechnikos reikalavimų. Vengti temperatūros svyravimų. Pašalinti pirmuosius susirgusius augalus. Šiltnamiuose, kur pasirodo ši liga, įvesti karantiną.

Pomidorų kekerinis puvinys

Pomidorų kekerinis puvinys (Botrytis cinerea)

Kekeriniu puviniu pomidorai dažniausiai suserga šiltnamiuose baigiantis vegetacijai, ypač kai šalta ir apsiniaukę. Ant žalių ar pradėjusių nokti vaisių atsiranda šviesiai žalsvų apskritų, iš pradžių 0,2—0,5 cm skersmens, vėliau didėjančių dėmelių, kuriose matomi smulkūs rudi taškeliai — infekcijų vietos. Šioje stadijoje dėmės atrodo lyg vandeningos, todėl ši liga kartais dar vadinama vandeningąja dėmėtlige. Kartais dėmėse atsiranda du (arba daugiau) koncentriški ratai. Vėliau gretimos dėmės susilieja, jų centrai pabąla ir šiek tiek įdumba, o pakraščiai būna iškilę. Dėmių vietose vaisiaus audiniai pūva. Jeigu šiltnamiuose labai drėgna, ypač ten, kur nesandarūs stiklai ir lyjant vanduo bėga ant augalų, dėmes greit padengia purus pilkšvas pelėsis. Jį sudaro pilkojo kekero konidijakočiai ir konidijos. Konidijakočiai tiesūs, daugialąsčiai, jų ląstelės ties pagrindu pilkšvai rudos, viršūnėje bespalvės, šakotos, šakelių viršūnės apkibusios konidijomis ir primena kekę. Konidijos bespalvės, 7—21 x 4,7—10,0 mikronų dydžio, elipsiškos, vienaląstės. Žiemoja kekerinio puvinio sukėlėjo skleročiai šiltnamių žemėje ar skaldoje ir konidijos ant šiltnamių vidinio paviršiaus. Be to, šis grybas per ventiliacijos angas bet kada gali patekti į šiltnamius iš lauko.
Apsaugos priemonės. Dezinfekuoti šiltnamių žemę bei skaldą ir patalpas. Užsandarinti stiklus ir plėvelę. Neauginti greta šiltnamių pilkajam kekerui jautrių augalų, pavyzdžiui, sodo žemuogių, aviečių, bijūnų, kalafiorų. Palaikyti normalią drėgmę. Reguliariai rinkti ir išnešti iš šiltnamių ligotus vaisius. Ligai intensyviai plintant, purkšti augalus vienu iš nurodytų fungicidų.

Pomidorų sausligė (juodasis puvinys)

Pomidorų sausligė (juodasis puvinys) (Alternaria solani)

Labai žalinga, lauke ir šiltnamiuose plintanti liga. Ja serga pomidorai, bulvės ir daugelis kitų bulvinių šeimos augalų.
Ligos požymiai išryškėja ant žemutinių lapų: atsiranda rudų apskritų arba netaisyklingų, koncentriškai rievėtų 0,5—1,0 cm skersmens dėmių. Palankiu metu greit apsikrečia ir aukščiau esantys lapai, kartais lapkočiai bei stiebai. Vėliau bulvinis sausgrybis puola ir vaisius. Nuo prisisegimo vietos (vaiskočio) arba kitos mechaniškai sužalotos vaisiaus vietos į vieną pusę pradeda plisti ruda įdubusi sauso puvinio dėmė. Jos paviršius greit apsitraukia lyg aksominėmis juodomis apnašomis. Apnašų būna ir ant lapų dėmių paviršiaus, bet nedaug, todėl čia jos sunkiai įžiūrimos. Jas sudaro rusvos 85—370 x 11—30 mikronų dydžio verpstiškos arba ovalios, su 4—8 skersinėmis ir 1—3 išilginėmis pertvarėlėmis konidijos.
Sausligė sergančių pomidorų lapai anksti nudžiūsta, todėl užsimezga mažiau vaisių, jie būna smulkesni. Palankiais jai plisti metais supūva daug vaisių, ypač sutrūkinėjusių dėl nenormalaus drėgmės režimo dirvoje. Taigi sausligė mūsų šalyje yra viena žalingiausių pomidorų ligų. Žiemoja ligos sukėlėjas su augalų liekanomis, kartais ir su sėklomis.
Apsaugos priemonės. Sėti tik beicuotą sėklą. Laikytis sėjomainos ir neauginti pomidorų kaimynystėje su bulvėmis. Dezinfekuoti šiltnamių žemę. Vegetacijos metu keletą kartų apipurkšti augalus fungicidais. Šiltnamiuose palaikyti optimalią drėgmę ir temperatūrą. Nuskynus paskutinį derlių, sunaikinti augalų liekanas ir giliai suarti dirvą.

Pomidorų rudoji dėmėtligė

Pomidorų rudoji dėmėtligė (Cladosporium fulvum)

Rudasis juodgrybis puola šiltnamiuose auginamų pomidorų lapus, ypač kai laistant ant jų patenka vandens. Pirmuosius ligos požymius nelengva pastebėti, nes jie būna ant žemutinių lapų: apatinėje jų pusėje iš šviesiai pilkšvų, vėliau paruduojančių apnašų susidaro lyg aksominės dėmelės. Tik vėliau viršutinėje lapalakščio pusėje atsiranda šviesiai žalsvų, vėliau gelstančių ir paruduojančių apskritų (0,5—1,0 cm skersmens) arba netaisyklingų dėmių. Kartais dėmės išryškėja anksčiau negu apnašos. Kai jų būna daug, lapai pradeda džiūti. Nuo žemutinių lapų liga greit plinta aukštyn. Palankiomis sąlygomis rudąja dėmėtligė augalai serga masiškai. Kai sąlygos ne tokios palankios, viršūniniai lapai iki vegetacijos pabaigos išlieka žali, sveiki. Optimaliomis sąlygomis augalai šia .liga apsikrečia spontaniškai, naktį, nes šviesoje rudojo juodgrybio sporos beveik nedygsta. Rudasis juodgrybis plinta konidijomis. Jos yra 10—28 x 4—7 mikronų dydžio, ovalios arba pailgos, šviesiai rudos, su 1—4 pertvarėlėmis. Rudų netaisyklingų daugialąsčių 40 mikronų ilgio konidijakočių kuokštai išlenda pro lapo žioteles. Sukėlėjas žiemoja su augalų liekanomis, sėklų paviršiuje, ant inventoriaus. Yra išvesta atsparių rudajam juodgrybiui heterozinių hibridų.
Apsaugos priemonės. Beicuoti sėklas. Auginti atsparių veislių pomidorus. Sudaryti optimalias sąlygas augalams augti. Pomidorus purkšti vienu iš fungicidų. Dezinfekuoti šiltnamių gruntą ir vidinį paviršių bei tarą.

Pomidorų šaknų antraknozė

Pomidorų šaknų antraknozė (Colletotrichum atramentarium)

Antraknozė serga šiltnamiuose auginami pomidorai. Apsikrėtusių pomidorų viršūnės dieną vysta, o naktį vėl atsigauna, ir minėti požymiai pranyksta. Tačiau po kurio laiko pradeda vysti ir neatsigauna beveik visi lapai. Tokie augalai džiūsta, juos lengva išrauti, nes šaknys būna pažeistos: senųjų šaknų žievė sutrūkinėjusi ir vietomis nusilupusi net iki šerdies. Ant tokių baltų šaknų būna daug smulkių (iki 0,6 mm skersmens) juodų skleročių. Jeigu apsikrečia jauni augalai, jų šaknys būna menkai išsivysčiusios, dalis žiedų nukrinta, užsimezga mažai vaisių.
Juodasis deguliagrybis dažniausiai pažeidžia nusilpusių augalų šaknis, kai nesilaikoma optimalios auginimo technologijos arba netinkamas maitinamasis tirpalas (auginant hidroponiniu būdu). Vegetacijos metu ant šaknų gali susidaryti ne tik grybo skleročiai, bet ir rutuliški, 95—
150 mikronų skersmens, su ilgais juodais šereliais acervuliai su konidijomis. Konidijos būna 11—22 x 2,3—7,5 mikronų dydžio, bespalvės, cilindriškos, bukais galais, vienaląstės. Maitinamajame tirpale jos labai greitai plinta, todėl, susirgus nors keliems augalams, liga gali netrukus išplisti dideliame plote. Gruntiniuose šiltnamiuose šaknų antraknozė plinta tada, kai augalai gausiai laistomi.
Žiemoja šiltnamių žemėje ir skaldoje antraknozės sukėlėjo skleročiai, kurie būna gyvybingi 2—3 metus.
Apsaugos priemonės. Dezinfekuoti šiltnamių žemę ir skaldą. Pastebėjus ligos požymius, pirmuosius susirgusius augalus išrauti ir pašalinti. Sudaryti tinkamas sąlygas augalams augti, {vairiomis priemonėmis skatinti papildomų šaknų susidarymą (pavyzdžiui, mulčiuoti gruntą).

Pomidorų vaisių rudasis puvinys

Pomidorų vaisių rudasis puvinys (Phoma destructiva)

Kai kuriuose kraštuose šis grybas puola pomidorų lapus, stiebus ir vaisius. Respublikoje aptinkamas tik ant vaisių. Rudasis puvinys prasideda pagrindinėje vaisiaus dalyje — prie vaiskočio — ir plinta nuo jo į visas puses vienodai. Vaisius puvinio vietoje įdumba (tik dėmės kraštai būna iškilę), parudavęs paviršius pasidaro nelygus. Jį iškilnoja tamsūs spuogeliai — piknidžiai. Puvininis vingiagrybis puola tiek žalius vaisius, kurie apsikrėtę nepranoksta ir nukrinta, tiek ir nokstančius bei nuskintus. Pūva ne tik paviršius, bet ir vidus, nors puvinio dėmės vaisiaus paviršiuje nebūna didesnės kaip 3 cm skersmens. Pomidorai šiuo grybu apsikrečia pro vaisiaus luobelėje esančias žaizdeles (jų visada būna prie vaiskočio). Palankios sąlygos rudajam puviniui plisti — labai drėgnas oras ir gausus tręšimas azoto trąšomis. Puvininio vingiagrybio piknosporos cilindriškos, 5—6 x 5—2,0 mikronų dydžio, bukais galais, iš pradžių vienaląstės, vėliau kartais dviląstės, bespalvės, su grūdėta plazma ir keliais aliejaus lašeliais. Jas išplatina vėjas ir lietaus lašai.
Žiemoja grybas dirvoje su vaisių liekanomis. Jeigu sirgo lapai ir stiebai, puvininis vingiagrybis gali žiemoti ir plisti su sėklomis.
Apsaugos priemonės. Laikytis sėjomainos. Šiltnamiuose dezinfekuoti gruntą ir visą vidinį paviršių. Beicuoti sėklas. Vegetacijos metu periodiškai rinkti nuo augalų ir nuo žemės pūvančius vaisius. Šiltnamiuose turi būti optimali drėgmė. Nepertręšti pomidorų azoto trąšomis. Pasibaigus vegetacijai, sunaikinti augalų liekanas, svarbiausia — ant žemės nukritusius vaisius.

Pomidorų šviesmargė

Pomidorų šviesmargė (Septoria lycopersici)

Tai labai išplitusi liga. Ja pomidorai serga lauke ir šiltnamiuose. Pomidorinė septorija parazituoja ir kitus bulvinių šeimos augalus, nuo kurių gali apsikrėsti ir pomidorai. Pirmieji ligos požymiai atsiranda ant žemutinių lapų. Tai nedidelės (2—6 mm skersmens) apvalios arba netaisyklingos formos rudos dėmelės. Jų centras vėliau pašviesėja iki nešvariai baltos spalvos, o pakraščiais lieka platus tamsiai rudas apvadas. Šviesioje dėmelių dalyje būna rudų taškelių — piknidžių. Nuo žemutinių lapų vėliau apsikrečia aukštesni, bet viršūniniai lapai dažniausiai lieka sveiki. Panašių dėmelių gali būti ir ant lapkočių, žiedkočių, stiebų, kartais net ant vaisių. Ligoti lapai gelsta ir džiūsta. Sergančių augalų derlingumas būna menkas. Optimalios sąlygos ligai plisti — apie +20°C temperatūra ir 77—94% santykinis oro drėgnumas. Pomidorinės septorijos piknidžiuose yra daug siūliškų tiesių arba truputį lenktų 47—117 x 1,8—3,2 mikronų dydžio bespalvių piknosporų  su 1—8 skersinėmis pertvarėlėmis. Žiemoja grybo piknidžiai augalų liekanose. Su sėklomis liga neplinta.
Apsaugos priemonės. Nuėmus derlių, labai kruopščiai sunaikinti augalų liekanas. Laikytis sėjomainos. Nesodinti pomidorų greta lauko, kur jie augo praėjusiais metais. Šiltnamiuose pakeisti paviršinį žemės sluoksnį. Sukompostavus jį galima naudoti tik po 3— 4 metų. Dezinfekuoti šiltnamių žemę. Prieš sodinant išrinkti ir sunaikinti ligotus daigus. Vegetacijos metu purkšti augalus fungicidais. Išdezinfekuoti formalinu kuoliukus, prie kurių raišiojami pomidorai.

Pomidorų sklerotinis puvinys

Pomidorų sklerotinis puvinys (Sclerotinia sclerotiorum)

Šis plačios specializacijos parazitas gali pulti pomidorų stiebus ir vaisius. Jis plinta šiltnamiuose.
Sklerotiniu puviniu pomidorai dažniausiai pradeda sirgti tose šiltnamių vietose, kur tarp stiklų atsiranda plyšių ir nuolat teka vanduo. Paprastai liga išryškėja tada, kai, pasodinus pomidorų daigus į nuolatinę augimo vietą, būna žema temperatūra ir jie lėtai šaknijasi. Būdingas požymis — vystančios augalų viršūnės. Stiebų žemutinė dalis suminkštėja, pūva, kartais būna padengta balta grybiena, Nupjovus stiebą, pažeistoje vietoje ir jo viduje matoma balta grybiena arba juodi stambūs, 2—4 x 0,3—1,0 cm dydžio, skleročiai. Sergančių augalų vytimas nuo viršūnės gana greit plinta žemyn, ir jie sunyksta. Paprastosios sklerotinijos užpulti vaisiai suskystėja, suminkštėja, jų paviršius vietomis pasidengia balta lyg vata grybiena, iš kurios vėliau susidaro juodi skleročiai. Vegetacijos metu grybas plinta grybienos gabalėliais. Pomidorai juo ypač lengvai apsikrečia mišriuose šiltnamiuose, kai greta (neizoliuotai) auginamos kitos daržovės. Žiemoja paprastosios sklerotinijos skleročiai žemėje. Po tam tikro ramybės periodo jie sudygsta, ir pradeda formuotis vegetatyvinė grybiena. Labai retai iš skleročių išauga šviesiai rudi taurelės formos 4—8 mm skersmens ant 2—3 cm ilgio kojelės vaisiakūniai — apoteciai. Juose būna lazdelių formos aukšliai su 9—13 x 4,0—6,5 mikronų dydžio vienaląstėmis bespalvėmis elipsiškomis aukšliasporėmis.
Apsaugos priemonės. Chemiškai arba termiškai dezinfekuoti šiltnamių gruntą. Stogas turi būti sandarus. Neauginti greta pomidorų kitokių daržovių. Palaikyti optimalią drėgmę ir temperatūrą. Šalinti sergančius augalus ir pūvančius vaisius.

Pomidorų vėžys

Pomidorų vėžys (Didymella lycopersici)

Pomidorų vėžiu gali sirgti ne tik pomidorai, bet ir kiti bulvinių šeimos augalai. Pomidorų vėžys plinta lauke ir šiltnamiuose. Apie jo žalingumą mūsų respublikoje duomenų labai mažai. Būdingi ligos požymiai pastebimi žemutinėje stiebo dalyje (prie žemės). Iš pradžių ten atsiranda mažų rudų įdubusių dėmelių su juodais taškeliais — piknidžiais. Jos pamažu plečiasi ir gali apjuosti stiebą aplink. Piknidžių susidaro tiek daug, kad pažeista stiebo dalis atrodo ištisai pajuodusi. Dėmių vietose audiniai sutręšta, augalas nudžiūsta. Kartais pomidorinis dvyngrybis gadina ir vaisius (dažniau lauke). Ant jų atsiranda tamsiai rudų įdubusių sauso puvinio dėmių su rusvu apvadu ir daugeliu juodų piknidžių. Vėliau vaisiai susiraukšlėja, mumifikuojasi. Lapai dažniausiai būna sveiki. Palankios sąlygos ligai plisti yra žema temperatūra (apie +15 °C) ir rūgšti dirva.
Dėmėse esančiuose piknidžiuose būna daugybė bespalvių cilindriškų bukais galais, dviląsčių 8—11 x 3—4 mikronų dydžio arba vienaląsčių 6—7 x 3—3,5 mikronų dydžio piknosporų.
Kai kuriomis sąlygomis susidaro ir pseudoperiteciai. Pomidorinis dvyngrybis žiemoja su augalų liekanomis dirvoje, ant įvairaus inventoriaus, ant kuoliukų. Ligos plitimas su sėklomis abejotinas. Pirminė infekcija įvyksta arba iš dirvos, arba prisilietus augalui prie kuoliukų, špagato, dėžių.
Apsaugos priemonės. Beicuoti sėklas. Dezinfekuoti šiltnamių gruntą inventorių, kuoliukus, vidinį patalpų paviršių. Reguliariai skinti ir šalinti pūvančius vaisius. Ligai plintant lauke, laikytis sėjomainos, užarti augalų liekanas.

Pomidorų maras

Pomidorų maras (Phytophthoia iniestans)

Maru serga pomidorai, bulvės ir baklažanai. Bulvinės fitoftoros yra keletas fiziologinių rasių, kurios skiriasi tuo, kad vienos puola tik bulves, kitos tik pomidorus, o kai kurios gali pažeisti tiek vienus, tiek kitus augalus. Bulvinė fitoftora pomidorus puola lauke ir šiltnamiuose. Ypač greitai ji išplinta atšalus orui rudenį. Lietingu oru lauke supūva labai daug vaisių. Serga pomidorų vaisiai, ypač žali. Ant jų atsiranda rudų netaisyklingų, lyg išsiliejusių, puvinio dėmių, plintančių tiek vaisiaus paviršiuje, tiek ir viduje. Drėgnu oru ant nukritusių žemėn pažeistų vaisių kartais atsiranda balzganas pelėsėlis, sudarytas iš konidijakočių, konidijų ir zoosporangių. Konidijakočiai vienaląsčiai, jų viršūnės šakotos. Šakelių galuose esančios konidijos ir zoosporangės  ovalios arba citrinos formos, 27—30 x 15—20 mikronų dydžio. Konidijos paprastai susidaro šiltesniu oru, o zoosporangės — vėsesniu. Šiltnamiuose maras puola ir lapus. Jų apatinėje pusėje būna pilkšvai baltų apnašų, o vėliau viršutinėje lapų pusėje atsiranda rudų dėmių. Pomidorai maru apsikrečia nuo bulvių. Žiemoja ligos sukėlėjas bulvių gumbuose. Kartais gali peržiemoti ir pomidorų sėklų plaukeliuose bei luobelėje.
Apsaugos priemonės. Neauginti pomidorų po bulvių ir greta jų. Pomidorus gausiau tręšti kalio ir fosforo trąšomis. Pradėjusius sirgti maru pomidorus apipurkšti vienu iš fungicidų. Lietingą vasarą purkšti kelis kartus. Nuskynus paskutinį derlių, suarti dirvą. Prieš atšalimą pomidorus geriau nuskinti ir nokinti patalpoje. Nesodinti arti šiltnamių bulvių ir pomidorų.

Pomidorų juodoji bakterinė dėmėtligė

Pomidorų juodoji bakterinė dėmėtligė (Xanthomonas vesicaloria)

Juodąja bakterine dėmėtligė serga įvairaus amžiaus pomidorai inspektuose, šiltnamiuose ir lauke. Pirmuosius ligos požymius galima pastebėti ant skilčialapių. Tai smulkios juodos dėmelės, ištįsusios palei gyslas. Vėliau ant tikrųjų lapų atsiranda apskritų smulkių, iš pradžių tamsiai žalių, lyg pavandenijusių, paskui pajuostančių dėmelių. Panašių, tik pailgų dėmių būna ant stiebų ir lapkočių. Ant vaisių (dažniausiai žalių) dėmelės juodos, sausos, apskritos arba netaisyklingos, kiek iškilios, įsiskverbusios maždaug 1—2 cm į vaisių. Labiausiai dėmėtas būna atsuktas į vyraujančių vėjų pusę vaisiaus šonas. Dėmėtliginis ksantomonas yra 1,0—1,5 x 0,6—0,7 mikronų dydžio, lazdelės pavidalo, su vienu poliariniu žiuželiu. Plinta su sėklomis. Sausų sėklų paviršiuje šios bakterijos išbūna gyvybingos 15—16 mėn. Žiemoti jos gali ir nesupuvusiose augalų liekanose dirvoje. Kai kuriose dirvose dėmėtliginis ksantomonas būna gyvybingas 2—3 metus. Palankios sąlygos šiai bakteriozei plisti — lietingi šilti orai. Tuomet bakterijos išsiveržia į pažeistų audinių paviršių, ir jas lengvai išplatina lietaus lašai bei vėjas. Palankiomis sąlygomis juodosios bakterinės dėmėtligės inkubacijos periodas ant lapų trunka 3—6, ant vaisių 5—6 dienas.
Apsaugos priemonės. Neimti sėklų iš vaisių, užaugusių ant ligotų augalų. Išimtas iš vaisių sėklas palaikyti 96 h +20—21 °C temperatūroje arba pamirkyti 10 min + 60 °C vandenyje ir prieš sėją išbeicuoti. Jeigu suserga daigai inspektuose, prieš sodinant į lauką juos reikia atidžiai perrinkti ir ligotus išbrokuoti. Prieš naują sėją dezinfekuoti inspektų žemę . Pasibaigus vegetacijai, užarti augalų liekanas. Laikytis sėjomainos.

Pomidorų bakterinis vėžys

Pomidorų bakterinis vėžys

Bakterinis vėžys yra reta liga. Serga įvairūs bulvinių šeimos augalai. Apsikrėtę pomidorai iš lėto vysta, pirmiausia žemutiniai lapai, paskui
ir viršutiniai. Vystančių lapų pakraščiai užsiraito, lapalakštis pagelsta. Dažnai suglemba tik pusė lapo, o kita pusė lieka stangri, normalios spalvos (žalia). Kartais lapai vysta tik viename stiebo šone. Ant ligotų augalų stiebų ir lapkočių atsiranda rudų dryžių. Tose vietose iš audinių išsiskiria geltonos gleivės. Gali paruduoti ir lapų gyslos. Išilginiame stiebų pjūvyje matomi tamsiai rudi dryžiai, iš kurių taip pat sunkiasi skystis. Ant apsikrėtusių vaisių atsiranda nedidelių apskritų šviesiu kiek iškiliu centru ir dvigubu apvadu panašių į paukščio akį dėmelių. Išorinė apvado zona šviesi, vidinė — tamsi. Dėmėti vaisiai dažnai būna netaisyklingos formos, jų viduje minkštimas vietomis parudavęs arba pageltęs, sėklos apsikrėtusios. Ligoti vaisiai nukrinta. Ligą sukelia lazdelių arba verpstės formos bespalvės (masė geltona), be žiuželių, 0,6—1,6 x 0,3—0,6 mikronų dydžio bakterijos. Žiemoja jos augalų liekanose ir su sėklomis.
Apsaugos priemonės. Sėklas imti tik iš sveikų vaisių nuo sveikų augalų. Sėklų masę 4 dienas rauginti + 20 “C temperatūroje, paskui beicuoti. Jeigu praėjusiais metais buvo pastebėtas pomidorų bakterinis vėžys, prieš sodinant į nuolatinę vietą daigų šaknis pamirkyti dezinfekuojančiame skystyje. Genint augalus, reguliariai dezinfekuoti rankas ir darbo įrankius. Nuskynus paskutinį derlių, sunaikinti augalų liekanas. Dezinfekuoti šiltnamių gruntą ir vidinį paviršių.

Pomidorų mikoplazmozės

Pomidorų mikoplazmozės

Mikoplazmos yra neseniai išaiškinti augalų ligų sukėlėjai, plintantys labai panašiai kaip virusai. Mikoplazmozių požymiai irgi dažniausiai panašūs į virusinių ligų, todėl gana ilgai šie sukėlėjai ir buvo laikomi virusais. Žalingiausia pomidorų mikoplazminė liga yra stolburas (anksčiau jos sukėlėju buvo laikomas Lycopersicum virus 5 ). Mūsų   šiltnamiuose taip pat pasitaiko mikoplazmozėmis sergančių pomidorų, bet kol kas retai. Mikoplazmos labai plačios specializacijos mikroorganizmai — puola įvairių šeimų augalus. Jas platina cikadiniai vabzdžiai (mūsų respublikoje dažniausiai seilinę cikada ir šešiataškė cikadėlė). Pomidorai mikoplazmozėmis gali apsikrėsti nuo dobilų, liucernų, lubinų, usnių, vijoklių ir kitų augalų. Anksti pavasarį vabzdžiai pernešėjai užsikrečia, besimaitindami šių augalų sultimis, ir vėliau (po ramybės periodo), per orlaidės patekę į šiltnamius, gali apkrėsti pomidorus.
Mikoplazmozių požymiai ant pomidorų gali būti įvairūs. Jie priklauso nuo to, kokios rūšies mikoplazma pomidorai užsikrėtę. Dažniausiai pažeistų augalų pašviesėję ūgliai auga iš pažastų, lapai vysta ir susisuka, vainiklapiai pažaliuoja. Jeigu tokie augalai užmezga vaisius, šie būna deformuoti, kartais sumedėję. Stolburu sergančių pomidorų vaisiuose būna daug mažesnis sausų medžiagų procentas, todėl perdirbimui jie nelabai tinka. Krakmolo beveik nebūna, nes daug jo susikaupia stiebuose bei įvairiose žiedų dalyse. Ligos požymiai ryškesni jaunų
augalų. Jeigu apsikrečia suaugę augalai, derlius būna normalus.
Apsaugos priemonės. Išrauti ir sunaikinti mikoplazmoze sergančius pomidorus. Pastebėtus cikadinius vabzdžius naikinti insekticidais.

Pomidorų lapų bronziškumas

Pomidorų lapų bronziškumas (Lycopersicum virus)

Pomidorų virusas 3 yra plačios specializacijos, puola įvairių šeimų augalus. Iš kultūrinių augalų jo maitintojai gali būti pomidorai, bulvės, baklažanai, tabakas, paprika, žirniai, pupelės, kopūstai, salotos, salierai, jurginai, petunijos, cinerarijos, astrai ir kt. Mūsų sąlygomis šis virusas gali parazituoti šiltnamiuose auginamus pomidorus. Ligos požymiai priklauso nuo viruso štamo, pomidorų veislės ir augimo sąlygų. Būdingiausios yra bronzinio rudumo dėmės ant jaunų lapų ir džiūstantys lapų kraštai. Dėmės gali būti netaisyklingos formos, apskritos arba ratukų pavidalo, dažnai susiliejančios. Sergantys augalai menkai auga, gausiai krūmijasi, prastai dera. Vaisiai (daugiausia žali) taip pat gali būti su šviesesnėmis už vaisiaus odelę, beveik baltomis ir bronzinės spalvos koncentriškomis dėmėmis arba ratais. Kartais jie šiek tiek deformuojasi. Nekrozė plinta ir ant stiebų bei lapkočių — tai rudi paviršiniai dryžiai. Labai pažeistų augalų viršūnės džiūsta. Ligos plitimą skatina aukšta temperatūra. Šį virusą platina kenkėjai, ypač tabakinio tripso lervos. Maitinantis į jų virškinamąjį traktą patekę virusai išlieka aktyvūs ir suaugėliuose. Ši liga gali plisti ir mechaniškai, atliekant augalų priežiūros darbus. Su sėklomis ji neplinta. Žiemoja pomidorų virusas 3 įvairių augalų maitintojų vegetatyviniuose organuose. Pomidorų liekanose žiemoti negali.
Apsaugos priemonės. Naikinti tripsus insekticidais. Neauginti greta pomidorų tokių augalų, kuriuos pažeidžia šis virusas. Atliekant augalų priežiūros darbus, dezinfekuoti rankas ir darbo įrankius. Sudaryti tinkamas sąlygas augalams augti.

Pomidorų dryžlige

Pomidorų dryžlige (Nicotiana virus)

Pomidorų dryžlige mūsų respublikoje serga šiltnamiuose auginami pomidorai. Jų stiebų bei lapkočių paviršiumi ir viduje eina rudi išilginiai dryžiai, ant lapų atsiranda rudų netaisyklingų dėmių. Žalių arba nokstančių vaisių paviršiuje išsivingiavusios gelsvos arba rudos sukamštėjusio audinio juostos, kurių būna ir vaisiaus viduje. Sergantys augalai dažniausiai džiūsta, nors kartais atsigavę vėl pradeda augti. Sergančių dryžlige pomidorų derlius labai sumažėja, pažeisti vaisiai netinka vartojimui.
Pagrindinis pomidorų dryžligės sukėlėjas yra tabako virusas. Jis plačios specializacijos — parazituoja įvairių šeimų kultūrinius ir laukinius augalus. Plinta per darbo įrankius ir rankas genint bei raišiojant augalus, skinant vaisius. Sveiki augalai gali apsikresti nuo sergančiųjų ir kontaktiniu būdu, per mechaniškus sužalojimus. Žiemoja tabako virusas 1 augalų liekanose ir su sėklomis.
Apsaugos priemonės. Termiškai dezinfekuoti šiltnamių žemę ir skaldą. Pomidorų sėklas taip pat reikia dezinfekuoti dvifaziu terminiu būdu. Šiltnamiuose kaitalioti kultūras: neauginti antroje rotacijoje pomidorų, jeigu jie augo pirmoje rotacijoje. Salinti ir naikinti dryžlige sergančius augalus. Pomidorų nepertręšti, nes virusai apkrečia labai vešlius augalus. Šiltnamiuose, kur pastebėta sergančių šia liga pomidorų, genint augalus arba skinant vaisius, periodiškai dezinfekuoti rankas ir darbo įrankius. Nuskynus paskutinį derlių, sunaikinti augalų liekanas.

Pomidorų lapų papartiškumas

Pomidorų lapų papartiškumas

Šis virusas gali sukelti šiltnamiuose, dažniausiai plėveliniuose, auginamų pomidorų lapų papartiškumą. Liga pasireiškia tuo, kad vietoj normalių lapalakščių išilgai pagrindinės gyslos būna tankiai išsidėstę maži, be lapkočių, beveik vienodo dydžio lapeliai, panašiai kaip paparčio lapų. Viršūninis lapelis kartais atrodo kaip susiraitęs žalias siūlas. Kai kurių augalų požymiai būna mišrūs: dalis lapų kaip paparčio, kita dalis — siūliški. Kartais panašus j paparčio lapus būna tik vienas pomidoro lapalakščio šonas. Kitas šonas visiškai redukuojasi, ir lapai pasidaro asimetriški. Smarkiai deformuoti augalai esti nederlus, mažiau pažeisti daug vėliau pražysta, o užsimezgę vaisiukai neauga, lieka trešnės uogos dydžio. Pomidorų lapų papartiškumo sukėlėją platina žmogus, dirbdamas priežiūros darbus (sodindamas, genėdamas ir raišiodamas sveikus bei ligotus pomidorus, skindamas vaisius). Be to, iš sergančių augalų j sveikus jis patenka jiems susilietus (jeigu abiejų augalų susilietimo vietose nulūžta plaukeliai) ir plinta su sėklomis. Per augalų liekanas virusas užteršia dirvą ir joje gali gana ilgai išbūti gyvybingas. Augalus gali apkrėsti rankomis juos lies’ darni rūkantys darbininkai, nes tabako virusas cigaretėse išsilaiko gyvybingas dešimtmečius.
Apsaugos priemonės. Termiškai, paskui chemikalais dezinfekuoti sėklas. Į nuolatinę augimo vietą sodinti tik sveikus augalus. Pašalinti ir sunaikinti pirmuosius susirgusius pomidorus. Šiltnamiuose, kur plinta ši liga, periodiškai dezinfekuoti rankas ir darbo įrankius. Pasibaigus vegetacijai, pašalinti iš šiltnamių augalų liekanas, o dirvą ir inventorių išdezinfekuoti. Dirvą geriau dezinfekuoti termiškai.

Pomidorų paprastoji mozaika

Pomidorų paprastoji mozaika

Serga šiltnamiuose ir lauke auginami pomidorai. Šiltnamiuose ligos požymių gali atsirasti ant jaunų ir suaugusių augalų. Jų jauniausi, viršūniniai lapai išmarginti netaisyklingomis tamsiai žaliomis ir šviesiai žalsvomis mozaikišką raštą sudarančiomis dėmėmis. Karštą, saulėtą dieną ligos požymiai dažniausiai pradingsta (užsimaskuoja). Tamsiai žali audiniai kartais būna kiek iškilūs, lapalakštis gali deformuotis. Ant senesnių lapų mozaikos požymių nebūna. Pomidorų paprastąja mozaika apsikrėtė, augalai lėčiau auga ir blogiau dera. Ši liga išplinta genint augalus, skinant vaisius ir kontaktiniu būdu — ligotiems augalams susilietus su sveikais, jeigu šie būna mechaniškai sužaloti. Žiemoja tabako virusas 1 sirgusių augalų liekanose ir su sėklomis.
Apsaugos priemonės. Termiškai dezinfekuoti šiltnamių žemę ir skaldą. Sėklas taip pat pirmiausia išdezinfekuoti termiškai, paskui beicuoti chemikalais. Pašalinti ir sunaikinti pirmuosius susirgusius augalus. Kalio permanganato tirpalu dezinfekuoti pirštines ir įrankius, naudojamus atliekant augalų priežiūros darbus arba skinant vaisius. Sėklas imti tik iš sveikų vaisių nuo sveikų augalų. Jeigu pomidorų pasėlyje buvo mozaika sergančių augalų, išimtas iš vaisių sėklas rauginti su druskos rūgštimi (100-ui litrų sėklų masės imti 2—4 litrus 27% druskos rūgšties). Nuskynus paskutinį derlių, sunaikinti augalų liekanas. Laikytis sėjomainos. Gera apsaugos priemonė nuo mozaikos yra pomidorų imunizavimas (vakcinavimas) neagresyviais, besimptomiais tabako mozaikos viruso štamais. Literatūroje nurodoma, kad padidinta kalio trąšų norma skatina mozaikos plitimą, o mikroelementai, ypač boras —- lėtina.

Pomidorų lapų susisukimas

Pomidorų lapų susisukimas

Sergančių šia liga pomidorų lapai išilgai centrinės gyslos užsiriečia į viršų ir atrodo tartum vamzdeliai, būna trapūs, nenormaliai pastorėję, jų viršutinė pusė tamsiai žalia, apatinė paraudusi. Susisuka visi lapai arba tik jų dalis (dažniau senesni, apatiniai). Sergantys augalai lėčiau auga, būna mažesni už sveikuosius, plonesniais stiebais, mažiau skaidytais lapais, todėl lapalakščio paviršius sumažėja daugiau nei dvigubai. Šie pakitimai turi įtakos generatyvinių organų vystymuisi: sergantys augalai silpniau žydi, žiedai blogiau apsivaisina, užsimezgę vaisiai būna smulkūs, daug jų raukšlėtu paviršiumi, menkaverčių. Liga kartais staigiai išryškėja po smarkaus lietaus, paskatinančio augalo augimą.
Pomidorų lapų susisukimą sukeliančios priežastys iki šiol tiksliai nenustatytos. Tyrimai rodo, kad pomidorų lapai gali susisukti dėl virusų arba dėl nepalankių augimo sąlygų. Atrodo, kad ši liga su augalų sultimis (genint, rišant augalus, skinant pomidorus) neplinta, bet persiduoda per sėklas. Ligos priežastis gali būti ir per didelė dirvos drėgmė, fosforo stoka, per stiprus augalų apšvietimas šiltadaržiuose, sausi orai lauke.
Anksčiau buvo galvojama, kad pomidorų lapai sukasi, susikaupus jų ląstelėse dideliam kiekiui glicidų. Tyrimai parodė, kad susisukusių lapų ląstelėse būna daug auksino. Lapų susisukimu pomidorai serga lauke ir šiltnamiuose.
Apsaugos priemonės. Sėklai vaisius palikti tik ant sveikų augalų. Juos reikia pažymėti intensyviausio ligos išplitimo metu. Termiškai dezinfekuoti  paskui beicuoti chemikalais sėklas. Tinkamai prižiūrėti augalus, sudaryti jiems optimalias augimo sąlygas. Vasarą šiltnamių stiklus saulėtomis dienomis užpavėsinti. Dirvoje turi būti pakankamai fosforo.