Pomidorų ligos

Pomidorų fuzariozė (fuzarinis vytulys)

Pomidorų fuzariozė (fuzarinis vytulys) (Fusarium oxysporum)

Ši liga mūsų respublikoje plinta šiltnamiuose. Pirmieji požymiai — gelstantys ir vystantys žemutiniai lapai. Vytimas palaipsniui plinta link viršūnės, lapai pradeda džiūti. Anksti apsikrėtę augalai dar nepradėję vysti būna mažesni už sveikuosius.
Fuzariozės sukėlėjas, kaip ir menturgrybiai, plinta augalo apytakos elementais, todėl ir šia liga sergančių augalų stiebo pjūvyje matomas parudavusių vandens indų ratas. Ligos priežastį lengviausia nustatyti iš žemutinės stiebo dalies — jeigu pakankamai drėgmės, visas pašaknys apsitraukia rausvomis apnašomis, sudarytomis iš bespalvių 31—56 x 3—4 mikronų dydžio, ilgų, lenktų, su 3—5 pertvarėlėmis konidijų.
Pomidorinis smailiasporis lielius yra tipiškas dirvos gyventojas. Ten susidaro atsparios chlamidosporos, kurios ilgą laiką išlieka gyvybingos. Optimali dirvos temperatūra šios ligos sukėlėjui vystytis — apie +28 °C. Oro temperatūra ne tokia reikšminga. Jeigu dirvos temperatūra aukštesnė kaip +33 ar žemesnė kaip +21 °C, šis grybas nustoja
vystytis. Pomidorų fuzariozė greičiau plinta drėgnoje ir per gausiai tręšiamoje azoto trąšomis dirvoje. Pomidorai apsikrečia dažniausiai per šaknų sistemą. Ligą galima išplatinti ir persodinant bei laistant augalus, purenant dirvą. Gali plisti ji ir su sėklomis, bet nedažnai, nes tik labai retai grybas vandens indais patenka į vaisius ir apkrečia sėklas. Tokie vaisiai greit nukrinta, todėl jų sėklos neimamos.
Apsaugos priemonės. Dezinfekuoti šiltnamių žemę ir skaldą. Sudaryti pomidorams optimalias augimo sąlygas. Nuskynus paskutinį derlių, augalų virkščias išdezinfekuoti ir pašalinti iš šiltnamių.

Pomidorų šaknų rudligė

Pomidorų šaknų rudligė (Thielaviopsis basicola)

Šis grybas parazituoja įvairius augalus: pupeles, žirnius, lubinus, agurkus, kai kurias gėles. Gali pulti ir šiltnamiuose auginamus pomidorus. Liga pasireiškia spontaniškai: sergantys augalai pradeda vysti, jų pašaknys pūva. Išrovus tokį augalą, matomos parudavusios, pūvančios, aptrauktos tamsiai ruda grybiena šaknys. Pamatinis šakniapūdis sudaro dvejopas sporas: endokonidijas ir egzokonidijas. Vienaląstės 6—26 x 3—6 mikronų dydžio cilindriškos bespalvės plonasienės endokonidijos susidaro hitų viduje. Jos tuoj pat sudygsta, bet yra trumpaamžės. Egzokonidijos rusvos arba tamsiai rudos, dažniausiai sukibusios grandinėlėmis hifų paviršiuje. Ilgainiui grandinėlės suyra į vienaląstes arba daugialąstes konidijas, kurių forma ir dydis įvairuoja: gali būti cilindriškos, apskritos arba kitokių formų. Dažniausiai būna apskritos, 5—20  mikronų skersmens. Egzokonidijos dygsta praėjus ramybės periodui. Jos yra ilgaamžės ir gali peržiemoti dirvoje. Kai kurie autoriai egzokonidijas vadina chlamidosporomis. Žiemoti gali ir grybiena ant šiltnamių žemėje likusių šaknų.
Šaknų rudligės sukėlėjas patenka į augalus tik per mechaniškai sužalotą pašaknį arba šaknis ir ypač greitai plinta tada, kai dideli paros temperatūros svyravimai arba kai pomidorų daigai pasodinami į šaltą gruntą. Šią ligą galima išplatinti su ligotais daigais. Daigų fazėje apsikrėtę augalai persodinti dažniausiai sunyksta.
Apsaugos priemonės. Dezinfekuoti šiltnamių žemę arba skaldą. Sodinti tik sveikus, šaknų rudligės nepažeistus daigus. Susirgus suaugusiems augalams, sudaryti sąlygas pridėtinėms šaknims formuotis virš pažeistos zonos. Laikytis sėjomainos.

Pomidorų verticiliozė

Pomidorų verticiliozė (Verticillium alboatrum)

Verticiliozė sergančių pomidorų lapai pradeda gelsti (dažnai tik viename lapalakščio šone), o jų kraštai parausta. Vėliau ant lapų išryškėja rudos dėmės su būdingu ryškiai geltonu apvadu. Ligoti augalai saulėtą dieną apvysta, o rytais ir ūkanotomis dienomis vėl atsigauna. Vytimo priežastis — mechaniškas vandens indų užsikimšimas grybo hifais ir jų išskiriamos nuodingos medžiagos. Dėl to stiebo skerspjūvyje matomas patamsėjusių vandens indų ratas.
Verticiliozė serga įvairaus amžiaus pomidorai, ypač augantys šiltnamio pakraščiuose, kur žemesnė temperatūra. Ligos požymiai dažniausiai išryškėja formuojantis vaisiams. Verticiliozės sukėlėjų sporifikacijos organai ant augalų susidaro tik labai drėgnu metu, dažniausiai ant lapų gyslų, lapkočių. Pro mikroskopą šį grybą lengva atpažinti pagal konidijakočius, kurie ties pagrindu storesnį, tamsūs, viršūnėje plonesni, bespalviai, menturiškai šakoti. Kiekvienoje menturėje būna 3—5 šakelės, kurios taip pat gali būti išsišakojusios. Ant kiekvienos šakelės būna po vieną bespalvę vienaląstę 5—12 x 1,0—3,5 mikronų dydžio ovalią grūdėtą konidiją. Dirvoje (skaldoje) susidaro
40 x 80 mikronų dydžio mikroskleročiai, kurie išsilaiko gyvybingi iki 13 metų. Liga gali plisti ir su sėklomis.
Apsaugos priemonės. Dezinfekuoti šiltnamių žemę ar skaldą ir patalpas. Termiškai ir chemiškai  dezinfekuoti sėklas. Laikytis agrotechnikos reikalavimų. Vengti temperatūros svyravimų. Pašalinti pirmuosius susirgusius augalus. Šiltnamiuose, kur pasirodo ši liga, įvesti karantiną.

Pomidorų kekerinis puvinys

Pomidorų kekerinis puvinys (Botrytis cinerea)

Kekeriniu puviniu pomidorai dažniausiai suserga šiltnamiuose baigiantis vegetacijai, ypač kai šalta ir apsiniaukę. Ant žalių ar pradėjusių nokti vaisių atsiranda šviesiai žalsvų apskritų, iš pradžių 0,2—0,5 cm skersmens, vėliau didėjančių dėmelių, kuriose matomi smulkūs rudi taškeliai — infekcijų vietos. Šioje stadijoje dėmės atrodo lyg vandeningos, todėl ši liga kartais dar vadinama vandeningąja dėmėtlige. Kartais dėmėse atsiranda du (arba daugiau) koncentriški ratai. Vėliau gretimos dėmės susilieja, jų centrai pabąla ir šiek tiek įdumba, o pakraščiai būna iškilę. Dėmių vietose vaisiaus audiniai pūva. Jeigu šiltnamiuose labai drėgna, ypač ten, kur nesandarūs stiklai ir lyjant vanduo bėga ant augalų, dėmes greit padengia purus pilkšvas pelėsis. Jį sudaro pilkojo kekero konidijakočiai ir konidijos. Konidijakočiai tiesūs, daugialąsčiai, jų ląstelės ties pagrindu pilkšvai rudos, viršūnėje bespalvės, šakotos, šakelių viršūnės apkibusios konidijomis ir primena kekę. Konidijos bespalvės, 7—21 x 4,7—10,0 mikronų dydžio, elipsiškos, vienaląstės. Žiemoja kekerinio puvinio sukėlėjo skleročiai šiltnamių žemėje ar skaldoje ir konidijos ant šiltnamių vidinio paviršiaus. Be to, šis grybas per ventiliacijos angas bet kada gali patekti į šiltnamius iš lauko.
Apsaugos priemonės. Dezinfekuoti šiltnamių žemę bei skaldą ir patalpas. Užsandarinti stiklus ir plėvelę. Neauginti greta šiltnamių pilkajam kekerui jautrių augalų, pavyzdžiui, sodo žemuogių, aviečių, bijūnų, kalafiorų. Palaikyti normalią drėgmę. Reguliariai rinkti ir išnešti iš šiltnamių ligotus vaisius. Ligai intensyviai plintant, purkšti augalus vienu iš nurodytų fungicidų.