Česnakų ligos

Virusinis česnakų susirgimas

Jis pažeidžia sultingąjį žieminių česnakų audinį, ant skiltelių pasirodo rudos ir pilkšvai rudos opelės. Pažeistos skiltelės sunkiai įsišaknija, prastai žiemoja, česnakų pasėliai būna reti, sumažėja derlingumas, laiškų galai pagelsta.
Apsaugos priemonės. Skiltelių dezinfekavimas vario sulfatu ir valgomąja druska prieš sodinimą, kruopštus skiltelių perrinkimas.
Nuėmus derlių galvutės iš karto greitai išdžiovinamos – prieš saulę arba pastogėje.

Fuzariozė

Fuzariozė – grybinis susirgimas, kurio metu suminkštėja dugnelis, po to parausta ir sunyksta šaknys, pasirodo rudos dėmės ant laiškų, jie pamažu nuvysta, augalas ir svogūnai sudžiūsta.
Apsaugos priemonės. Sodinami tik sveiki svogūnėliai, laikomasi sėjomainos, dirvožemis purškiamas vario sulfato tirpalu (1 šaukštas 10-iai l vandens), sunaikinami sergantys augalai.

Juodligė

Juodligė – grybinis susirgimas, atsirandantis, svogūnus laikant aukštoje temperatūroje. Sudžiūsta pažeistų svogūnų viršutiniai sultingi lukštai, o sėjinukai ir česnakai visiškai sudžiūsta. Šia liga suserga nesubrendę ir nepakankamai išdžiovinti svogūnai bei česnakai.
Apsaugos priemonės. Svogūnai ir česnakai gerai išdžiovinami ir tinkamai laikomi. Jeigu laikant svogūnus atsiranda ligos požymių, svogūnai dar kartą džiovinami ir apibarstomi kreidos miltais.

Svogūnų ir česnakų rūdys

Svogūnų ir česnakų rūdys – grybinis susirgimas, pažeidžiantis laiškus. Ant jų atsiranda šviesiai žalios, truputį pakilusios pagalvėlės, kurios vėliau pajuoduoja. Virusas išlieka augalų liekanose ir daugiamečiuose svogūnėliuose.
Apsaugos priemonės. Sėjomainos laikymasis, sėjinukų kaitinimas prieš paliekant juos žiemai. Prieš sodinimą sėjinukai taip pat kaitinami.
Augant svogūnų laiškams, profilaktiškai jie purškiami vario sulfato tirpalu (10-iai l vandens – 1 šaukštas vario sulfato ir 1 šaukštas skysto muilo). Purškiama du kartus. Antrą kartą purškiama praėjus savaitei po pirmojo purškimo.

Kekerinis svogūnų puvinys

Kekerinis svogūnų puvinys – grybinis susirgimas. Apie svogūnėlio kaklelį pasirodo pilkos, įspaustos dėmės, kurios vėliau, laikant svogūnus ilgesnį laiką, pažeidžia lukštą ir dugnelį. Grybas išlieka svogūnėliuose, dirvožemyje ir augalų liekanose iki kitų metų.
Apsaugos priemonės. Svogūnai nuimami sausą saulėtą dieną ir džiovinami lauke 12 dienų 25-26 °C temperatūroje, 3 dienas – 30-35 °C temperatūroje, po to apibarstomi kreida.

grybinis susirgimas. Apie svogūnėlio kaklelį pasirodo pilkos, įspaustos dėmės, kurios vėliau, laikant svogūnus ilgesnį laiką, pažeidžia lukštą ir dugnelį. Grybas išlieka svogūnėliuose, dirvožemyje ir augalų liekanose iki kitų metų.Apsaugos priemonės. Svogūnai nuimami sausą saulėtą dieną ir džiovinami lauke 12 dienų 25-26 °C temperatūroje, 3 dienas – 30-35 °C temperatūroje, po to apibarstomi kreida.

Svogūnų sklerotinis puvinys

Svogūnų sklerotinis puvinys (Sclerotinia sclerotiorum)

Serga svogūnai, salierai, petražolės, morkos, agurkai, kopūstai, pomidorai, ropės, griežčiai ir kitos daržovės. Liga labai išplitusi. Ja daržovės neserga tik sauso klimato šalyse. Mūsų respublikoje ypač žalinga drėgnais metais. Paprastoji sklerotinija plinta lauke vegetacijos metu ir žiemą laikymo vietose. Saugyklose, kai yra pakankamai drėgmės, labai greitai supūva daug svogūnų. Vasaros pabaigoje svogūnų lukštai suminkštėja arba praskysta. Ropelės paviršiuje arba ir viduje susidaro balta, panaši į vatą grybiena. Netrukus ji pradeda nykti, į jos paviršių išsiskiria gelsvo skysčio lašeliai. Vėliau susiformuoja šviesūs netaisyklingos formos vikio ar net žirnio dydžio kūneliai, kurie po kiek laiko pajuoduoja. Tai grybo skleročiai. Jie gali išlikti gyvybingi keletą metų ir po to vėl užkrėsti sveikus augalus. Paprastosios sklerotinijos grybiena gali plisti augalo audiniuose ir nesudaryti pelėsio augalo paviršiuje. Po tam tikro ramybės periodo skleročiai sudygsta ir iš jų išauga vegetatyvinė grybiena arba taurelės formos 4—8 mm skersmens šviesiai rudi apoteciai (b). Juose susidaro 130—135 x 8—10 mikro dydžio aukšliai su aukšliasporėmis ir siūliškomis parafizėmis. Sporos bespalvės, elipsiškos, 9—13 x 4,0—6,5 mikro dydžio. Sklerotinijos grybiena gali saprofitiškai vegetuoti dirvoje ir palankiomis sąlygomis apkrėsti pasodintus svogūnus. Ligos sukėlėjas temperatūrai ir substrato reakcijai nereiklus: vystosi, kai temperatūra +3—30 °C ir pH 2,3—7,5.
Apsaugos priemonės. Rudenį giliai užarti augalų liekanas. Laikytis sėjomainos. Taikyti taisyklingą agrotechniką. Tinkamai laikyti svogūnus žiemą.

Svogūnų fuzarlozė

Svogūnų fuzarlozė (Fusarium oxysporum)

Serga svogūnai, česnakai ir porai. Lietuvoje svogūnų fuzariozė labai paplitusi.
Smailiasporis lielius pažeidžia visas augalo dalis lauke ir svogūnų ropeles saugyklose. Svogūnų laiškų viršūnėlės pradeda staiga gelsti. Augalų šaknys suplonėja, supūva, todėl svogūnai lengvai išsirauna, ropelės pasidaro minkštos, vandeningos, audiniai iš vidaus rausvai arba pilkšvai rudos spalvos, apsitraukia vešliomis baltomis, rečiau rausvomis apnašomis. Puvimas prasideda nuo dugnelio ir išorinių lukštų. Vėliau svogūnai sukietėja ir virsta mumijomis arba praskysta. Apnašose susidaro grybo makrokonidijos ir mikrokonidijos. Makrokonidijos bespalvės, verpstiškos, mėnulio pjautuvo pavidalo arba beveik tiesios, su nuosekliai plonėjančiomis virsuninėmis bei galinėmis ląstelėmis ir aiškia kojele, padalytos 3—5 skersinėmis pertvarėlėmis, triląstės 25—40 x 3,7—5,0 mikro, penkialąstės 30—50 x 3—5 mikro dydžio. Mikrokonidijos būna galvutėse grybienoje. Kai šiltas oras ir drėgna dirva, ši liga gali padaryti daug nuostolių. Ypač lengvai užsikrečia kenkėjų pažeisti arba mechaniškai sužaloti svogūnai. Intensyviausiai liga plinta saugyklose. Žiemoja sukėlėjas dirvoje ir užkrėstose ropelėse. Yra duomenų, kad Heliai gali plisti kartu su sėkla ir būti viena iš daigų vytimo bei puvimo priežasčių.
Apsaugos priemonės. Svogūnus nuimti kuo sausesnių oru. Saugyklose palaikyti tinkamą temperatūrą ir reikiamą drėgmę. Sėti beicuotą sėklą. Sodinti tik sveikas, beicuotas ropeles.

Svogūnų galveninis puvinys

Svogūnų galveninis puvinys (Aspergillus niger)

Serga svogūnai, žirniai, pupelės, pomidorai, morkos, runkeliai ir kiti augalai. Mūsų respublikoje liga plinta saugyklose, bet jos daroma žala mažai tyrinėta. Kaip nurodo E. Pranaitienė, R. Žuklienė ir J. Pažarauskienė (1973), iš penkis mėnesius palaikytų šaldytuve svogūnų ropelių net iki 8,1% rasta užsikrėtusių galveniniu puviniu. Svogūnai pūva sausuoju puviniu, traukiasi, džiūsta ir virsta mumijomis. Lukštų paviršiuje atsiranda purių juodų apnašų. Iš pradžių jos būna pasiskirsčiusios dėmelėmis, vėliau aptraukia visą svogūną. Galvenio grybiena gerai išsivysčiusi ir išsišakojusi: gali gyventi ropelės viduje arba paviršiuje. Šios genties grybų konidijakočiai nešakoti ir viršūnėje baigiasi 45—75 mikro skersmens galvelės pavidalo sustorėjimu, nuo kurio į visas puses kaip spinduliai eina dvi eilės trumpų ataugėlių (sterigmų). Nuo ataugėlių viena po kitos atsiskiria rutuliškos, 2,5—5,0 mikro skersmens, rusvos (jų masė tamsiai ruda, beveik juoda) lygiu arba dygliuotu paviršiumi konidijos, sukibusios eilėmis į grandinėles. Juodojo galvenio užpulti svogūnai virsta juodų sporų mase. Šis grybas labai greitai plinta konidijomis, kurios palankiomis sąlygomis gali neribotai ilgą laiką daugintis ir išsilaikyti saugyklose. Iš dygstančios konidijos išlenda hifas, o iš jo per keletą dienų gali išaugti grybiena su nauja konidijų karta. Gali žiemoti ir mumijos. Juodajam galveniui vystytis optimali temperatūra -21—43 °C, maksimali + 51 °C.
Apsaugos priemonės. Nežaloti ropelių, laikyti jas tinkamomis sąlygomis. Sodinti sveikus, termiškai dezinfekuotus ir beicuotus svogūnus.

Svogūnų pelėjūninis puvinys

Svogūnų pelėjūninis puvinys (Penicillium expansum)

Serga svogūnai, česnakai, tulpės, hiacintai, obelys, kriaušės,
vynmedžiai ir kiti augalai. Pelėjūninis puvinys plinta saugyklose. Ant svogūno dugnelio arba lukštų atsiranda rusvų vandeningų, vėliau raukšlėtų puvinio dėmių. Česnakų skiltelės įdumba. Iš pradžių dėmes dengia baltos grybienos apnašos (dažnai išsidėsčiusios koncentriškai), vėliau pasirodo žalsvai melsvos dulkingos karputės. Grybiena gerai išsivysčiusi ir išsišakojusi: dalis jos išsiraizgiusi svogūne, o kita dalis išeina į paviršių ir čia sudaro konidijakočius. Konidijakočiai lygūs arba labai dygliuoti, 150—700 x 3,0—3,5 mikro dydžio. Viršūnėje jie pakartotinai šakojasi, ir iš galinių šakučių išauga grandinėlė konidijų. Šios sporos bespalvės, vienaląstės, elipsiškos arba apvalios, 2—5 mikro skersmens. Pelėjūnas konidijomis labai greit plinta ir palankiomis sąlygomis gali neribotą laiką daugintis. Sporos gerai išsilaiko saugyklose ir lauke su svogūnų liekanomis. Todėl pirminis užsikrėtimo šaltinis gali būti dirva arba ropelės. Plėtrusis pelėjūnas dažniausiai puola mechaniškai sužalotas, vabzdžių pažeistas ir kekeriniu puviniu, netikrąja miltlige sergančias arba apšalusias svogūnų ropeles. Puvinys ypač plinta praėjus 2—3 mėn. nuo derliaus nuėmimo ir kai laikymo vietose žema temperatūra bei didelė drėgmė. Pūvantys svogūnai skleidžia nemalonų pelėsių kvapą.
Apsaugos priemonės. Svogūnus imti kuo sausesnių oru ir stengtis juos kuo mažiau sužaloti bei nulukštenti, gerai išdžiovinti. Ropeles laikyti tinkamomis sąlygomis ir ypač gerai vėdinti. Laiku šalinti pūvančius svogūnus.

Svogūnų rūdys

Svogūnų rūdys (Puccinia allii)

Nuo rūdžių daugiausia nukenčia žieminiai svogūnai ir tuščialaiškiai bei laiškiniai česnakai, porai. Ant pažeistų, pageltusių svogūnų laiškų atsiranda įvairių spalvų sporų telkinių: pavasarį oranžinės ecidės su ecidiosporomis, vasarą — rausvai geltoni apskriti arba pailgi uredosorai. Vėliau uredosorai plyšta ir pro susidariusį plyšelį išbyra sporos. Rudeniop susidaro apskriti arba pailgi, gana dideli, iki 0,5 mm ilgio, švino pilkumo epidermiu pridengti teleutosorai.
Svogūninės rudės uredosporos rusvai gelsvos, rutuliškos arba elipsiškos, 18—32 x 18—24 mikronų dydžio. Teleutosporos rudos, 32—80 x 17—25 mikronų dydžio, dažniausiai dviląstės, tamsiu storu lygiu apvalkalėliu ir bespalviu trumpu, bet patvariu koteliu. Nurudiję svogūnų laiškai pirma laiko pagelsta, todėl derlius sumažėja. Be minėto grybo, svogūnų rūdis gali sukelti Puccinia porri, kurio uredosporos gelsvai rusvos, 28—32 x 21—28 mikronų dydžio, apskritos arba elipsiškos, vienaląstės, smulkiai karpotu apvalkalėliu, teleutosporos rusvos, dažniausiai vienaląstės, 29—42 x 15—17 mikronų dydžio,
kriaušės formos, su tamsiu storu lygiu apvalkalėliu ir bespalviu lengvai nutrūkstančiu koteliu. Kartais teleutosporos esti 38—49 x 17—24 mikronų dydžio, dviląstės, ties pertvarėle įsmaugtos. Teleutosorai dar ilgesni, iki 2 mm.
Apsaugos priemonės. Kur svogūninės rūdys labai plinta, naikinti surūdijusius laiškus, purkšti svogūnus vienu iš nurodytų fungicidų. Nevartoti maistui nupurkštų chemikalais svogūnų laiškų. Ropeles galima vartoti, praėjus ne mažiau kaip 15—20 dienų nuo paskutinio purškimo.

Svogūnų kekerinis puvinys

Svogūnų kekerinis puvinys (Botrytis allii)

Serga svogūnai ir česnakai. Tai žalingiausia ir labiausiai išplitusi svogūnų liga. Mūsų respublikoje kekerinis puvinys labai plinta saugyklose, kur supūva daug ropelių. Jeigu brendimo metu nepalankus oras, svogūnai užsikrečia dar lauke per lapus, iš kurių grybiena patenka į ropeles. Iš pradžių ant svogūnų atsiranda įdubusių dėmių, vėliau suminkštėja kaklelis. Jį paspaudus, bėga nemalonaus kvapo gelsvas skystis. Saugyklose liga progresuoja toliau. Ropelės apsitraukia pilkomis, pelenų atspalvio puriomis apnašomis, sudarytomis iš konidijakočių ir konidijų. Ant konidijakočių viršūnėlių kekėmis išsidėsto konidijos. Jos būna bespalvės, vienaląstės, su trumpu snapeliu, ovalios arba kiaušiniškos, 7,5—15 x 5—8,7 mikronų dydžio. Kekerinis puvinys smarkiai plinta antroje žiemos pusėje šiltose drėgnose patalpose. Optimali temperatūra sukėlėjui yra +15—20 °C, nors gali vystytis ir +3—33 °C temperatūroje. Pūvantys svogūnai suminkštėja, atrodo lyg virti ir skleidžia nemalonų kvapą. Vėliau ant tokių ropelių arba tarp lukštų susidaro juodi netaisyklingos formos 1—5 mm skersmens skleročiai (d). Svogūnai džiūsta, traukiasi, lieka tik lukštai (mumijos). Lietingais metais gali sirgti ir svogūnų sekiojai. Ant žiedkočių ir žiedynų atsiranda tamsiai pilkų apnašų. Sėklos blogai bręsta, jų daigumas mažėja. Ligai atsparesnės anksti bręstančios ir rausvo, violetinio ar kitokio tamsesnio pigmento turinčios svogūnų veisles.
Apsaugos priemonės. Saugyklose laikomus svogūnus dažnai tikrinti ir pūvančius pašalinti. Prieš sodinant termiškai ar chemiškai išdezinfekuoti ropeles.

Svogūnų stemfiliozė (juodasis pelėsis, juoduliai)

Svogūnų stemfiliozė (juodasis pelėsis, juoduliai) (Stemphyllium allii)

Serga svogūnai, česnakai, porai ir kiti augalai. Lietuvoje svogūnų stemfiliozė labai paplitusi. Paišgrybiai gali pažeisti svogūnų lapus, sėkloj ų žiedkočius, gali žūti ir jauni daigeliai. Tai antriniai, sąlygiški parazitai. Dažniausiai jie užpuola netikrosios miltligės pažeistus audinius ir aptraukia juos juosvai rudomis apnašomis, sudarytomis iš konidijakočių ir konidijų. Stemfiliozė užmaskuoja netikrosios svogūnų miltligės požymius, todėl pažeistos augalo dalys greičiau žūva. Juodų apnašų gali atsirasti ir ant saugyklose laikomų svogūnų ropelių.
Makroskopiškai atskirti vieną ligos sukėlėją nuo kito neįmanoma. S. allii konidijakočiai bespalviai, nelabai šakoti. Konidijos smulkiai dygliuotos, iš pradžių violetinės, vėliau pilkšvai rudos, 20—50 x 12—25 mikronų dydžio, rutuliškos arba kiaušiniškos, padalytos 5 skersinėmis pertvarėlėmis ir viena (ar daugiau) išilgine pertvarėle, kiek įsmaugtos. S. botryosum konidijakočiai gelsvai rudi, viršūnėlėse turi sustorėjimus, ant kurių susiformuoja pavienės dygliuotos, žalsvai rudos buožiškos arba pailgai kiaušiniškos 42—48 x 10—16 mikronų dydžio su ryškiais įsmaugimais konidijos, padalytos 3—10 skersinėmis ir 1—10 išilginėmis pertvarėlėmis.
Apsaugos priemonės. Prieš sėją beicuoti svogūnų sėklą. Plintant stemfiliozei, svogūnus purkšti vienu iš nurodytų fungicidų. Nevartoti maistui pesticidais nupurkštų svogūnų laiškų. Ropeles galima vartoti, praėjus ne mažiau kaip 15—20 dienų nuo paskutinio purškimo.

Svogūnų netikroji miltligė

Svogūnų netikroji miltligė (Peronospora destructor)

Serga svogūnai, česnakai ir porai. Si liga intensyviausiai plinta vidurvasaryje, kai orai drėgni, ūkanoti. Svogūninė peronospora pažeidžia laiškus, žiedkočius ir žiedynus. Labiausiai nukenčia svogūnų sekiojai. Ant laiškų pasirodo neryškios gelsvos dėmės. Drėgnu metu jos pasidengia puriomis pilkšvai violetinėmis, o vėliau, užpuolus dar ir kitiems parazitams,— juosvai rudomis apnašomis. Sergantys laiškai susiraukšlėja ir nudžiūsta. Sėklojų stiebai išlinksta arba nusvyra. Sėklos visai neišauga arba būna smulkios ir nelabai daigios. Ropelės išauga nedidelės, storais kakleliais. Jų derlius gali sumažėti apie 30%.
Apnašose susidaro dichotomiškai šakoti grybo konidijakočiai, o ant jų viršūnėlių — 35—60 x 22—35 mikronų dydžio kiaušiniškos pilkšvai violetinės vienaląstės konidijos. Optimali temperatūra sporoms susidaryti yra +10—15 °C.
Žiemoja svogūninės peronosporos grybiena ropelėse bei žieminių svogūnų šaknyse ir oosporos sirgusių augalų liekanose. Pasodinti į lauką užkrėsti svogūnai sulapoja normaliai. Vėliau grybiena pereina į laiškus, ir po 3—4 savaičių nuo pasodinimo pasirodo išoriniai ligos požymiai.
Apsaugos priemonės. Termiškai dezinfekuoti svogūnų ropeles. Auginti atsparias šiai ligai veisles. Vienalizdžių svogūnų laiškus netikroji miltligė mažiau pažeidžia negu daugializdžių. Pastebėtus ligotus augalus išrauti ir sunaikinti, o likusius purkšti vienu iš nurodytų fungicidų. Apipurkštų svogūnų laiškų maistui vartoti negalima, o ropelės vartojimui tinka praėjus ne mažiau kaip 15—20 dienų nuo paskutinio purškimo.