Rausvažiedė ežiuolė (Echinacea purpurea)
Ežiuolė yra augalų rūšis, priklausanti astrinių šeimai (Asteraceae), kuriai taip pat priklauso saulėgrąžos, ramunės ir astrai. Ši rūšis yra kilusi Šiaurės Amerikoje. Tai daugiametis žolinis, vaistinis augalas, užaugantis iki 100 cm aukščio.
Stiebas stačias su plačiai kiaušiniškais lapeliais.
Žiedynas – raudonai purpurinės spalvos graižas, o vaisius – lukštavaisis.
Auginimas
Rausvažiedė ežiuolė yra atsparus augalas, kurį nesunku auginti ir kuriam reikia minimalios priežiūros. Mėgsta įsaulį arba dalinį pavėsį ir gerai nusausintą dirvą. Tai populiarus sodo augalas dėl savo patrauklių žiedų, kuriuos taip mėgsta bitės, drugeliai. Augalų nektaras ir žiedadulkės yra vertingas maisto šaltinis šiems svarbiems vabzdžiams.
Norint auginti ežiuolę, jos daigus reikėtų išauginti kambaryje, šiltnamyje arba daigyne, uždengus agroplėvele.
Daigams sėklas reikėtų sėti kovą – balandį. Į lauką daigus galima perkelti gegužės pabaigoje arba birželį. Sodinama į dirvą 60×50 cm atstumu.
Pražysta antroje vasaros pusėje, maždaug kas dešimtas augalas. Antraisiais metais visi augalai žydi ir auga geriau. Augimo pradžioje ežiuolę reikia kruopščiai prižiūrėti: naikinti piktžoles, purenti tarpueilius; pasodinus į dirvą, bent du kartus palaistyti, kol prigis.
Gydomoji žaliava
Žiedynai, žydinti žolė ir šaknys. Pradėjus ežiuolei žydėti, pirmąjį žiedą reikia palikti sėklai, o šoninius ūglius su žiedais skinti ir džiovinti. Žolė (25-40 cm ilgio viršūnės) pjaunama pradėjus gausiai žydėti. Patartina žiedus džiovinti atskirai nuo žolės, nes žiedai džiūsta ilgiau.
Augalo šaknys kasamos rudenį – spalio mėn. arba ankstyvą pavasarį – balandžio pradžioje.
Naudojimas medicinoje
Ežiuolė turi ilgą naudojimo liaudies medicinoje istoriją. Amerikos indėnų gentys – šejenai, siu ir komančiai, naudojo augalą gydyti peršalimus, gripą, gerklės ir dantų skausmus ir gyvatės įkandimus. XIX amžiuje Europos gyventojai Šiaurės Amerikoje pradėjo naudoti ežiuolę kaip vaistą nuo infekcinių ligų.
Ežiuolės preparatais gydomos ūmios virusinių kvėpavimo takų infekcijos bei esant funkciniam imunodeficitui, sukeltam ilgo gydymo antibiotikais.
Ežiuolės sudėtyje yra daug aktyvių junginių – polisacharidai, alkamidai ir kavos rūgšties dariniai. Manoma, kad šie junginiai stimuliuoja imuninę sistemą ir mažina uždegimą. Kai kurie tyrimai taip pat rodo, kad ežiuolė gali padėti padidinti baltųjų kraujo kūnelių skaičių, kurie atlieka svarbų vaidmenį kovojant su infekcijomis.
Ežiuolė yra populiarus vaistažolių papildų ir nereceptinių vaistų nuo peršalimo ir gripo ingredientas. Tai yra įvairios arbatos, tinktūros, kapsulės ir kremai. Tačiau ežiuolės papildų veiksmingumas vis dar yra diskusijų objektas, todėl norint nustatyti galimą jų naudą, reikia atlikti daugiau tyrimų.
Šalutinis poveikis
Nors ežiuolė paprastai laikoma saugia, kai kuriems žmonėms ji gali sukelti šalutinį poveikį. Tai gali būti skrandžio sutrikimas, galvos svaigimas ir odos bėrimas. Žmonės, alergiški astrinių šeimos augalams, taip pat turėtų vengti naudoti Echinacea purpurea.
Kiti panaudojimo būdai
Be medicininio ir dekoratyvinio naudojimo, purpurinė ežiuolė yra naudojama ir kitiems tikslams. Iš augalo šaknų galima pagaminti natūralių dažų – nuo rudos iki raudonos spalvos. Augalas buvo naudojamas kai kuriuose tradiciniuose Amerikos indėnų ritualuose.
Apsauga
Nepaisant plačiai paplitusio naudojimo ir auginimo, kai kurios ežiuolės rūšys, įskaitant Echinacea purpurea, yra laikomos nykstančiomis dėl per didelio derliaus nuėmimo ir kitų veiksnių. Dedamos pastangos išsaugoti šiuos gražius ir svarbius augalus.