Nuodingasis pievagrybis

Liaudyje vadinamas karbolio grybu, baltuoju šungrybiu. Tai labai nuodingas grybas, nors panašus į daugelį valgomųjų grybų. Juo apsinuodijus smarkiai pykina, sutrinka skrandžio ir žarnyno veikla.

Kepurėlė 7-15 cm skersmens, jauna iškili, senesnė paplokščia, nemėsinga, lygi, balta. Lkšteliai blankios rožinės, senesnių grybų rausvai rudos, senų šokoladinės rudos spalvos, siauri, tankūs, rausvi. Kotas 5-15 cm ilgio, 1-2,5 cm storio, vienodo storumo, tik pagrindas su gumbeliu, kuris dažniausiai gelsvas, tuščiaviduris, plikas, kartais net bligantis, su rinkiu. Trama balta, perpjovus staigiai pagelsta, ypač koto gumbo, stipraus karbolio kvapo. Sporos tamsiai rudos.

Auga birželio – spalio mėnesį parkuose, soduose, miškų pakraščiuose, krūmokšniuose, pakelėse, grupėmis. Lietuvoje žinoma tik viena radimvietė (Gudelių k., Marijampolės a.). Nuodingas.

Išvaizda šis grybas labai panašus į dirvinį ir valgomąjį pievagrybius, bet pagal nemalonų kvapą tramos, kuri perlaužus staigiai pagelsta, nesunkiai nuo jų atskiriamas.

Vaistinė žaliava – visa nuodingojo pievagrybio grybiena. Ji ruošiama masinio augimo metu. Džiovinama orkaitėje ir krosnyje ne aukštesnėje kaip 60 laipsnių C temperatūroje. Išdėlioti grybus reikia taip, kad kuo mažiau liestųsi vienas prie kito. Gerai išdžiūvę grybai greitai lūžta. Sumaltus ar sugrūstus juos reikia laikyti sandariai uždarytuose stiklainėliuose ar popieriniuose maišeliuose sausoje, vėsioje patalpoje.

Cheminė nuodingųjų pievagrybių sudėtis neištirta.

Tradicinėje medicinoje nuodingųjų pievagrybių preparatai nevartojami. Britų mokslininkai yra sukūrę antibiotiką nuo šiltinės, jaunų nuodingųjų pievagrybių ištrauka puikiai naikina šiltinės ir paratifo sukėlėjus. Tačiau platesnio pripažinimo šis preparatas kažkodėl nesulaukė.

Liaudies medicinoje švieži sumalti nuodingieji pievagrybiai arba džiovintų grybų milteliai naudojami gydyti įvairiausias žaizdas, pūlinius, grybelinius odos pažeidimus.