Juoduogis šeivamedis
Šeivamedinių šeimos daugiametis krūmas ar medis. Jaunų šakelių žievė žalsva, su daugeliu karpelių, maloniai kvepia. Senesnių šakų žievė suaižėjusi, pilkai ruda. Šerdis minkšta, stora, balta. Lapai priešiniai, ilgi, stambiai pjūkliškai dantyti. Žiedai susitelkę skėtiškuose tankiuose žiedynuose, išsidėsčiusiuose
šakučių viršūnėse. Žiedai žydėjimo metu statūs, vėliau nusvirę, gelsvai balti, maloniai kvepiantys. Vaisiai – apvalūs juodai violetiniai uogos pavidalo kaulavaisiai.
Mėgsta derlingus ir drėgnus dirvožemius, paūksmę. Auginamas parkuose, soduose, pasitaiko sulaukėjusių, kurie auga arti sodybų, kartais miškuose.
Vaistams vartojami šeivamedžio lapai, žiedai, žievė ir vaisiai. Jaunus lapelius reikia skinti anksti pavasarį, žiedus – visiškai išsiskleidusius, be žiedkočių, žievę – vasarą, vaisius – gerai prinokusius – rugpjūčio ar rugsėjo mėnesį. Džiovinama pavėsyje, ant krosnies ar džiovykloje.
Visos augalo dalys turi daug ir labai įvairių biologiškai aktyvių medžiagų, todėl tinka gydyti daugeliui ligų.
Tradicinėje medicinoje vartojami juoduogio šeivamedžio žiedai ir vaisiai, pasižymintys sutraukiančiomis, šlapimą ir prakaitą varančiomis bei dezinfekuojančiomis savybėmis, be to, slopinantys uždegimus ir mažinantys temperatūrą persisaldžius, sergant gripu ar angina. Žiedų preparatai rekomenduojami nuo kai kurių funkcinių inkstų ir kepenų sutrikimų, kurie sukelia pabrinkimus, taip pat kompresams ant nudegimų, egzemų, furunkulų, žaizdų, vonelėms sergant neuralgija, hemorojumi.
Šeivamedžio uogų nuoviras taip pat slopina uždegimus, varo prakaitą, vartojamas ir kaip vidurius laisvinanti priemonė. Žievės nuoviras varo šlapimą. Uogų sultys dažo vynus ir suteikia jiems muskuso prieskonį.
Liaudies medicina juoduogo šeivamedžio gydomąsias savybes pažįsta jau šimtus metų. Mūsų šeimos gydymosi praktikoje susmulkintus lapus apvirdavo meduje ir duodavo susirgus inkstų ir šlapimo pūslės uždegimais bei chroniškai užkietėjus viduriams. Piene apvirtus lapus dėdavo ant nudegimų, furunkulų, išŠutimų. Žiedų
nuoviru gydė peršalimus, kosulį, kokliušą, pabrinkimus, artritą, inkstų ir šlapimo pūslės ligas, podagrą, reumatizmą, pažeistą odos dangą, skalavo burną ir gerklę, karštus kompresus dėjo ant sąnarių. Žiedų arbatą su medumi gėrė nuo nemigos ir neurastenijos.
Šeimos vaistinėlėje, be lapų, žiedų ir žievės, visada galėjai rasti ir džiovintų juoduogio šeivamedžio uogų. Žievės nuoviru girdydavo nuo vandenligės, pabrinkimų, cukrinio diabeto, kai reikėdavo išprakaituoti arba atlaisvinti vidurius, nuo išbėrimų ir diatezės. Šviežias uogas valgydavo nuo vidurių užkietėjimo ir skausmų žarnyne. Džiovintų šeivamedžio uogų nuoviro duodavo gerti sergant geltlige, kai reikėdavo skatinti tulžies ir šlapimo, prakaito išsiskyrimą.
Šiuo metu visame pasaulyje juoduogio šeivamedžio preparatai vartojami inhaliacijoms sergant angina, gripu, bronchitu, bronchine astma, ūmiais kvėpavimo takų susirgimais, nuo kosulio.